Jautriame įraše moteris atskleidė, kad jau penkotoje klasėje mokytojas ją vadino „mūsų žurnaliste“.
Jautrūs žodžiai
„Mūsų žurnalistė.“
Taip mane vadino lietuvių kalbos mokytojas Kęstutis Juška.
Nuo penktos klasės.
Tik bėda ta, kad mokykloje aš net nežinojau, ką reiškia būti žurnaliste.
Nebuvau apie tai svajojusi. Nepažinojau nė vieno žurnalisto. Augau Kauno rajone. Nebuvo šeimos tradicijos, nebuvo pažinčių, nebuvo jokio plano laikyti mikrofoną rankose ar rašyti straipsnius.
Daug aiškiau supratau, kas yra ekonomika ar teisė, nei žurnalistika.
Bet kažkodėl jis buvo įsitikinęs.
Metų metus kartojo:– Čia mūsų žurnalistė. Net mokyklos išleistuvėse klausė:– Kaip tai neįstojai į žurnalistiką? O aš nuoširdžiai nesupratau, kodėl jis taip nustebo.
Galvojau: prie ko čia ta žurnalistika? Praėjo metai. Studijavau visai kitą specialybę. Atėjo vasara. Norėjosi susirasti darbą. Ir kažkodėl prisiminiau būtent jį.
Nebuvome artimi. Nebendravome. Tiesiog mažas miestelis, kuriame žmonės vieni kitus pažįsta.
Parašiau. Ir gavau atsakymą:– Gerai. Pabandysiu padėti.
Kitą dieną sulaukiau skambučio.– Galėsi padirbėti su Eglute.
Pamenu, galvojau, kad turbūt reikės kažkokius dokumentus tvarkyti mokykloje. Tuo metu dar nežinojau, kad Eglutė dirba viename populiariausių Lietuvos žurnalų „Ji“.
Po kelių dienų mane pakvietė rašyti straipsnių.
Net dabar šypsausi tai prisiminusi.
Aš? Straipsnius? Neturėjau jokios patirties. Net lietuvių kalba nebuvo tas dalykas, kuriame mokykloje blizgėjau.
Parašiau du straipsnius.
Po dviejų straipsnių gavau darbą. Taip prieš dvidešimt metų prasidėjo mano žurnalistikos kelias. O dabar tenka atsisveikinti su žmogumi, be kurio šios istorijos galėjo ir nebūti.Ir turbūt nebūtų buvę.
Ne todėl, kad jis mane išmokė rašyti. Todėl, kad jis pamatė kažką, ko nemačiau pati. Ir tada, kai atėjo momentas, ištiesė ranką.
Kartais daug kalbame apie žmones, kurie pakeitė mūsų gyvenimą. Dažniausiai galvojame apie tėvus, artimuosius ar draugus.
Bet kartais likimą pakeičia žmogus, su kuriuo net negeri kavos.
Su kuriuo nesikalbi kiekvieną savaitę. Žmogus, kuris tiesiog tavimi patiki.O tas tikėjimas lieka gyventi kažkieno gyvenime dešimtmečius.
Ačiū, Mokytojau. Už tai, kad manimi patikėjote anksčiau, nei aš pati savimi.
Ir už tai, kad vienu skambučiu pakeitėte mano gyvenimo kryptį.
Ilsėkitės ramybėje“, – rašė Asta Žukaitė-Nalivaikienė.
Kviečiame atrasti naują tv3.lt turinį! Nuo šiol portale jūsų laukia ne tik kasdien nauji testai, bet ir kryžiažodžiai – išbandykite savo žinias, spręskite ir smagiai praleiskite laiką.
