Gedimino Savickio (ELTA) nuotr.

Ne pabrangę produktai ir sumažėjęs mokytojo atlyginimas, o jausminio išsilavinimo trūkumas yra problema, įsitikinusi vilnietė lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja ekspertė Nijolė Kezienė.

Ji siūlo mokytojams pamąstyti metaforiškai: ar jie į mokyklą eina tiesiog "akmenų skaldyti", ar "Katedros statyti". Pati ji kas rytą pasirenka antrąjį variantą, todėl savo darbe mato prasmę, nežino ir neskaičiuoja, kiek kainuoja jos pamoka, ir yra laimingas žmogus. "Gal tai diagnozė? Bet aš "kaifuoju", - sako.

Sostinės "Sietuvos" vidurinės mokyklos mokytoja sako mažai besidominti švietimo politika, o protestuoti prie ministerijos neturinti laiko - juk reikia puošti mokyklą Rugsėjo 1-ajai. Šventės išvakarėse mokytoją radau pritemusiuose mokyklos koridoriuose - su savo auklėjamais vienuoliktokais klijavo popierines gėles ant sienos. Šioje mokykloje ji dirba 26-erius metus.

Pasikalbėjome apie mokinius, slapta trokštančius išmokti tik paprastai jausti. Taip pat apie tai, kad, užuot verkšlenęs dėl mažų atlyginimų, kiekvienas mokykloje privalo pats susikurti pridėtinę vertę.

- Dabar devynios valandos vakaro. Ką veikiate mokykloje?

- Ruošiamės šventei, rašome scenarijų, puošiame mokyklą. Dabar aš tiek emocijų išgyvenu, kiek nė viena milijonierė jachtoje su šampano taure gulėdama neišgyventų. Aš esu gudri. Aš kuriu pridėtinę vertę sau.

REKLAMA

Man smagu mokykloje tamsoje apgraibomis rasti jungiklį ir įsijungti šviesas. Žinokite, mes su mokiniais nakvojame mokykloje prieš rugsėjo pirmąją ir žiūrime naktį į žvaigždes.

- Atrodytų, kam viso to reikia...

- Didžiulė laimė žmogui yra galimybė leisti lietis savo saviraiškai. Bet kur - pamokoje, po pamokų, dabar ruošiant šventę. Laimė - ne tik tokią aplinką pačiai susikurti, bet ir sukurti ją jaunam žmogui. Nueikit, paklauskit, kas iš jų nori į sceną. Jie susipeš. Biurokratas gal kažką imtų kalbėti apie neformalųjį ugdymą. Aš kitaip sakau: meilės laukas visa tai yra. Laukas, kuris įsuka.

Įsuka todėl, kad mane labai jaudina jausminis išsilavinimas. Štai, kur yra krizė didžioji. Nėra jausminio išsilavinimo.

- Kaip ir kur jį įgyti?


- Reikia sukelti emociją. Ir politikoje, ir gyvenime dar nuo senų laikų mums yra įprasta paprastus dalykus paversti sudėtingais. O iš tiesų tereikia jausti. Jausmas - tai paprasta ir natūralu. O dabar: čia juoktis galima, čia - jau nebe. Čia reikia pykti, o čia - paliūdėti.

Man baisu, kad jaunas žmogus nebemoka išreikšti, pavyzdžiui, liūdesio. Mirus draugui ar draugo tėvui, jie nemoka pareikšti užuojautos. Absoliučiai neturi jausmo.

Daug kalbama, kad ausinukai, "mobiliakai", internetas prisideda prie jausmo išnykimo. Bet niekas nepabandė mesti iššūkio. Vasarą su mokiniais stovyklavome savaitę Modžiūnų kaimo (Švenčionių raj.) sodyboje. Nutarėme: interneto ir telefonų nebus. "Ką, jūs juokaujat?", - klausė mokiniai. Bet tuoj pat pamiršo tą savo pasaulėlį. Niekam nereikėjo telefono ir kitų panašių dalykų. Visi džiaugėsi. Įvyko virsmas. Vadinasi, nėra taip, kaip pamokslaujama, neva "ši karta - internetiniai, virtualūs žmonės ir santykiai". Atvirkščiai - visi yra ištroškę tikrumo ir paprastumo jausmuose. Ir aš stengiuosi tą troškulį numalšinti, kuriu tą aplinką. Netgi blogos emocijos sukėlimas yra gerai. Nes tai natūralu, o ne "Made in China".

REKLAMA

Manau, kad mokykloje žmogui turi išsiugdyti nuostaba. Ne ta nuostaba, kai sakome "Oi, drugelis". Nuostaba žiniai. Knygos apie "biznį", apie tai, kaip tapti laimingam, padarė žmones tokius vienodus, kad tiesiog trūksta žodžių.



- Mokytoja dirbate 33 metus. Šioje mokykloje - 26-erius. Koks dešimtokas buvo prieš 20 metų ir koks yra dabar?

- Pirmiausia mano požiūris į tą dešimtoką buvo kitas. Prieš 20 metų aš iš jo daug ko reikalavau, turėjau mokymo tikslą. O dabar... aš esu dešimtoko laiptelis. Esu tam, kad dešimtokas užliptų ant manęs ir pereitų į aukštesnį laiptelį.

O patys dešimtokai šiandien yra įdomesni: drąsesni, laisvesni ir... nelaimingesni. Pirmiausia dėl to, kad jų tėvai neturi laiko - "daro pinigą" ir siūlo vaikui daiktą. O žmogus iš esmės yra ne taip sukurtas. Gal todėl aš ir lakstau su jais visur, tiesiog būnu su jais. Jie dar jauni ir nesupranta, kad yra nelaimingi, bet jie tokie iš esmės. Ir labai nori paprasčiausio buvimo. To noro kartais nepripažįsta, nes nepajuto saldybės. Pajutę kūrybos džiaugsmą, jie ginčijasi, kuris eis į sceną deklamuoti eilių ir dar kviečia tėvus pasižiūrėti. "Prikolą" pajunta tikruose dalykuose.



- Ar Jums neskaudu, kad Jūs - tik viena iš nedaugelio, suteikianti vaikams tą buvimą ir mokanti juos jausmo?

- Pedagogą ir jo darbą apibūdinčiau trumpa istorija. Dirba du akmenskaldžiai. Vieno iš jų klausia: "Ką tu čia darai?". Atsako "Aš skaldau akmenis". Kito klausia to paties, ir jis sako: "O aš statau Katedrą". Kaip ir visur kitur, taip ir mokykloje, kiekvieną rytą atsikėlęs tu pasirenki: ar akmenis skaldysi (nes darbas iš tiesų sunkus), ar statysi Katedrą. Pasirinkus antrąjį variantą, tas darbas įgyja prasmę ir pridėtinę vertę.

Aš labai suvokiu laiką. Jei gyvenčiau 2000 metų, gal būtų kitaip. Bet suprantu, kad šiandien man nėra laiko akmenų skaldyti - pykti, dejuoti, keikti švietimo politikos, kumščiais mojuoti ir eiti prie ministerijos protestuoti. Gal geriau per tą laiką mes su mokiniais papuošime mokyklą.



- Ar Jūs domitės dabartine švietimo politika, ar žinote, kad mokytojams sumažės atlyginimai?

REKLAMA

- Žinau. Bet nelabai domiuosi. Aš tik mąstau, kad man už tuos dalykus svarbiau yra ta pridėtinė vertė, kurią sau kuriu, tas emocijos užtaisas, nuo kurio gerėja gyvenimo kokybė. Tie 500 litų, kurių nebegausiu, ne taip svarbu. Jei paklaustumėte, kiek kainuoja mano pamoka, nepasakyčiau. Gal atrodysiu naivi, bet aš tiesiog "kaifuoju" ir dirbu.

Visi skaičiuoja pinigus ir mini švietimo politikos bėdas, bet kodėl niekas neskaičiuoja mokytojų pridėtinės vertės, kurią pats gali gauti iš kūrybos.

- O kai kurie mokytojai piktinasi dėl to, kad informaciją mokiniams tenka dauginti savo lėšomis...

- Man tie pasipiktinimai nėra suvokiami. Pasakysiu taip: kai iš manęs kas nors tyčiojasi, aš atsakydama kuriu gražius darbus. Švietimo politikai ilgai iš mūsų tyčiojosi: neva mes tokie aktyvistai, entuziastai ir nieko mums nereikia, tik apie literatūrinę kompoziciją galvojam, tik apie Maironį svaičiojame. Todėl aš netikiu politika ir tą netikėjimą išreiškiu kūrybine veikla.

- Pakalbėkime apie maironius. Randasi kritikų, kurie bendrojo lavinimo mokyklos literatūros programą keikia. Esą programa pasenusi, reikėtų atsisakyti kai kurių lietuvių klasikų - Žemaitės, Biliūno, gal net to paties Maironio. Esą jie jau praradę vertę ir juos turėtų pakeisti pasaulio literatūra. Ką manote?

- Ilgus metus aš taip pat maniau, kad reikia keisti programą. Bet pakeičiau nuomonę. Svarbiausia - forma. Jei Žemaitę pateiksi kaip bobulytę su skarele ir klausinėsi mokinių, kodėl toks blogas Jonas, tai aišku - tada nereikia. Bet jei paimsi vieną Žemaitės sakinį ir tik pagal jį pristatysi visą epochą, pademonstruosi tos epochos ekspresiją, visi bus sužavėti.

Toje pačioje vasaros stovykloje pasiūliau mokiniams pasiklausyti sutartinių ansamblio. Jie nelabai norėjo. Bet po koncerto jiems pirmiausia buvo šokas, jie patyrė transą. Jie ėmė patys dainuoti - 40 vaikų tapo užkerėti. Taigi - svarbiausia forma.

REKLAMA

- Kaip suprantu, problemą įžvelgiate ir tarp mokytojų, kurie kartais neieško kitokių formų?

- Kai kuriems mokytojams ir kritikams trūksta savavertės jausmo. Aš didžiuojuosi, kad esu mokytoja. Manau, kad mažos tautos pilietis turi bent jau žinoti savo kūrybą, jos ištakas. Tai, kad žinosi Biliūną, netrukdo tau domėtis pasaulio literatūra.

Savo mokinius verčiau skaityti, kol jie tai pamilo. Kad jūs žinotumėte, kokias jie knygas skaito ir kokius po to ruošia pristatymus! Kritikai užsičiauptų pamatę. Svarbu - mokytojo užsidegimas.



- Ką reikia daryti, kad tas užsidegimas atsirastų?

- Šis laikmetis užaugino naudos žmogų. Jaunas žmogus žino, kad jei jis eis į mokyklą, nebus naudos. Jis dar nesuvokia, kad kurdamas emociją, pridėtinę vertę, gerinsis gyvenimo kokybę. Manau, kad kol mes būsime ubagai ir be galo norėsime turtų, tol niekas nepasikeis. Pasikeis, kai išmirs šita naudos karta.



- O jei ne taip kategoriškai, gal ką nors keisti reikėtų mokytojų ruošimo sistemoje?

- Taip. Pedagoginiame universitete turėtų atsirasti daugiau vietos menui. Studijų programose galėtų atsirasti, pavyzdžiui, choreografijos, kitų menų privalomų disciplinų. Menas ugdo asmenybę. O juk vis dėlto - tik asmenybė gali išugdyti kitą asmenybę.

- Tai padaryti, ko gero, nėra lengva...

- Mano mokymo metodas - meilė. Pasižiūriu į vaiką ir pagalvoju: o gal tas prisirūkęs "dvejetušnikas" yra Kristus? Tiesiog apsirūkęs Kristus stovi prieš mane, tad kodėl turėčiau jo nekęsti?

Mūsų mokykloje per šitiek metų mačiau daugybę prikeltų asmenybių.



- Kaip prikelti Kristų tame "dvejetušnike"?

- Leisti jam patikėti savimi. Štai, kad ir pamokoje sukurti situaciją, kuri iškeltų, parodytų tą vaiką iš kitos pusės. Jis pats net apsidžiaugs dėl to. Konkretus pavyzdys - vėl iš mūsų kūrybinės stovyklos: buvo viena mergaitė, kurios mama tiesiog įkalbėjo mokytojus ją priimti į stovyklą, o dukrą tiesiog privertė ten važiuoti. Labai problemiška mergaitė. "Elenyte", - kviečiu aš ją. O ji man: "Aš ne Elenytė, aš - Elena!". Nieko ji nenorinti, nieko nedarysianti. Bet pastebėjau, kad Elena - labai išraiškingų veido bruožų, be galo kinematografiška, labai tinka vaidmeniui, tik iki šiol to nežinojo. Tokia "fainulka" - strazdanota, raudonplaukė, įžūli blogiukė. Mes jai savo kurtame spektaklyje specialiai sukūrėme tokios blogiukės vaidmenį. Suvaidino kuo puikiausiai! O stovyklai pasibaigus jau klausinėjo, ar kitąmet bus galima ilgiau nei savaitę stovyklauti. Tokių pavyzdžių mano kasdienybėje - daugybė. Tik gaila, tam mokinio pažinimui trūksta laiko - reikia išeiti mokymo programas, o klasės didžiulės - šiemet turėsime net po 33 mokinius. Gal todėl vakarais su jais ir lakstau, būnu.

REKLAMA

- Neseniai šokiravo šiurpi žinia: trys paauglės Marijampolėje siaubė kapines - vartė kryžius, rovė gėles, šlapinosi, viską filmavo ir pateikė internete. Ar po tokių naujienų jau galime drąsiai sakyti: nusigyvenome?

- Nežinojau šio įvykio. Bet man pasidarė baisu. Tos merginos, atrodo, niekada nėra mačiusios meilės.



- Jei tokios mokinės ateitų į Jūsų klasę, ką darytumėte?

- Pirmiausia aš jas labai išskirtinai mylėčiau. Šioje vietoje nebepadės moralai - čia jau reikia eiti iki širdies gelmių.



- Nijole, ar nepagalvojate, kad Jūs esate donkichotė?

- Don Kichotas - mano mėgstamiausias personažas. Gyvenime nusišypsojo laimė sutikti daug donkichotų. Aš norėčiau juo būti.


Rašyti komentarą...
M
Marija
2009-09-01 16:09:41
Pranešti apie netinkamą komentarą
Kuomet bus etinis išsilavinimas, atsiras ir jausminis. Taip pat apmaudu, kad interviu su lietuvių kalbos mokytoja daromos elementarios kabučių rašymo klaidos.
Atsakyti
0

R
Rengler
2009-09-03 15:54:19
Pranešti apie netinkamą komentarą
Ot sugalvojo paprikolint mokytoja..
Atsakyti
0

k
kursioke
2009-09-13 10:15:15
Pranešti apie netinkamą komentarą
NIJOLE,TU nepasikeitei...
Atsakyti
0

SKAITYTI KOMENTARUS (5)
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
×

Pranešti klaidą

SIŲSTI
REKOMENDUOJAME
×

Pranešti klaidą

SIŲSTI
Į viršų