Daugiau apie tai – TV3 žiniose.
Į butelį šaltinio vandens pilasi kaunietė Jolanta. Moteris sako, jokios ligos nekamuoja, bet smalsu išbandyti tai, apie ką visi kalba, kad šis vanduo stebuklingas, gali net ir nuotaiką pakelti.
„Suteikia jėgų kažkokių gal ir sveikatai... Tiesiog tikėti reikia, jeigu tikėsi, tai taip ir bus“, – teigia kaunietė Jolanta.
Kaip sako Metelių regioninio parko atstovas, vandens prie Dusios ežero, tarp Sutrės ir Staigūnų kaimų, žmonės traukia nuo seno. Ir tikrai ne tik atsigaivinti, bet ir norėdami atsikratyti įvairių ligų. Šuliniu virtęs šaltinis, kaip sako žinovas, turi seną, tris šimtus metų menančią istoriją.
Lietuvių kariai keliaudami į karą su švedais apsistojo, kaip rodo istoriniai šaltiniai, kaip tik pievoje, netoli šaltinio. Karvedys etmonas Mykolas Višnioveckis čia įsakė pastatyti tris medinius kryžius.
„Įsakė pastatyti tris kryžius ir ant vieno kryžiaus prikalė Šv. Mergelės Marijos paveikslą, nutapytą ant skardos lakšto. Ir sakoma, kad per mišias pranešė, kad atkeliauja švedai, per sąmyšį paveikslą paliko. O grįždamas iš karo aklas karys nusiprausė veidą šaltinėlio vandeniu, meldėsi prie kryžiaus ir sakoma, kad tas žmogus praregėjo“, – pasakoja Metelių regioninio parko atstovas Artūras Pečkys.
Atsidėkoja palikdami kryžių
Anuomet, kaip sako senosios kultūros žinovai, prie šaltinio, žmonės traukdavo miniomis. Semdavo vandenį ir taip gydydavosi, o pagiję, kaip aiškina kultūrologai, atveždavo ir atsidėkojimą – šventoje vietoje – savo kryžių.
Taip ir atsirado kryžių pieva. Ant kryžių ir padėkos, ir žmonių lūkesčiai. Daugiausia vandens čia užsukdavo ir užsuka tikintys jo stebuklinga galia – per atlaidus, kurie čia vyksta tris kartus per metus.
„Būta tokių atlaidų, kad susirenka tiek daug žmonių, kad visą šaltinėlio vandenį išsemia iki pat dugno“, – sako A. Pečkys.
Stebuklo žmonės ieško ne šiaip sau. Kryžių Mergelės Marijos Rožinio Karalienės Koplyčios zakristijonas Juozas atrakina šventovės duris ir parodo tą patį paveikslą, kurį prieš tris šimtus metų ir įsakė garsus karvedys etmonas Višnioveckis pakabinti ant vieno iš trijų medinių kryžių. Toje vietoje, kur teka šaltinis. Senoji koplyčia sovietmečiu nugriauta, viskas išnaikinta, o paveikslas liko. Jam pasimeldžia ir padėkoja sulaukę stebuklo.
„Buvo toks laikas, kai buvau pijokas. Buvo taip dagerta, kad aš buvau diržą užsidėjęs, tai žinot, kam deda diržą. Ir Alytuje tas viskas įvyko, tada dar ten gyvenom, du vaikai maži buvo. Ir kokia jėga mane privertė pakelti akis į dangų nežinau, ir nuo tos dienos birželio, tas viskas birželį buvo, bus 44 metai, kai aš net alaus nesu ragavęs“, – kalba zakristijonas Juozas Bartkevičius.
Atsidėkojo padovanodamas žemę
Atsidėkodamas vyras sako ne kryžių pastatęs, o padovanojęs savo žemę naujos koplyčios, kuri buvo atidaryta prieš dvidešimt ketverius metus, statybai. Ir nuo tada čia plūsta tūkstančiai maldininkų ir švęsto vandens, ir pasimelsti dėkodami už vieną ar kitą stebuklą. Tik ką aštuoniasdešimtmetį paminėjęs vyras neslepia – pats čia ir laukus padeda šienauti, ir su maldininkais pasišneka.
„Aš irgi toks neetatinis klebonas. Aš irgi juokiuos ir sakau: moterų nuodėmes galiu išklausyti, tik išrišimo negaliu duoti. Neturiu įgaliojimų tokių“, – juokauja Juozas.
Daugiau apie tai sužinokite vaizdo reportaže, esančiame straipsnio pradžioje.
