„Grafienė Antanina Sofija Tiškevičienė 1936 metais apsisprendė dovanoti gintaro dirbinių rinkinį Kretingos muziejui. Muziejus tuo metu buvo tik ką pradėjęs funkcionuoti“, – pasakoja Kretingos muziejaus direktoriaus pavaduotojas Julius Kanarskas.
Po metų, 1937-aisiais, gintaro dirbinių paprašė tuometinis Vytauto Didžiojo kultūros muziejus, vėliau pervadintas į Mikalojaus Konstantino Čiurlionio dailės muziejų. Esą juos nori eksponuoti kauniečiams. Nieko blogo neįtardami, kretingiškiai paskolino 148-is dirbinius.
„Tada buvo padarytas toks gan gudrus ėjimas – pasiskolino pasidaryti kopijoms. Bet iš dokumentų žinome, kad tie radiniai iš karto atsidūrė ekspozicijoje“, – sako J. Kanarskas.
Kai 1940-aisiais kretingiškiai paklausė, kada gintarą atiduos, kauniečiai paprašė dar leisti jį šiek tiek pasaugoti. O kauniečiai tuo metu nesnaudė ir pasielgė gana įžūliai.
„Tas visas rinkinys buvo jau surašytas į Vytauto Didžiojo muziejaus eksponatų knygą. Ir tokiu būdu jie automatiškai tapo jau to muziejaus nuosavybe“, – tvirtina J. Kanarskas.
O 1980-aisiais muziejus neva savo eksponatus perdavė dabartiniam Vytauto Didžiojo karo muziejui, kuriame kretingiškių gintarai ir liko iki šių dienų.
„Nacionaliniai muziejai laikosi tokios pozicijos, kad nepradėti atidavinėti, nes jei atiduosi vienam, paprašys kiti. Suprantate, yra tokia situacija“, – sako Kretingos muziejaus direktoriaus pavaduotojas.
Po 86-erių metų grafų Tiškevičių gintarai pagaliau grįžo namo į Kretingos muziejų. Į derybas su Karo muziejumi teko įsikišti ir Kretingos kultūros bendruomenei bei pačiam miesto merui. Taip pat kultūros bei krašto apsaugos ministerijoms. O derybos prasidėjo dar 1998-aisiais.
„Na, ir tik praėjusiais metais pajudėjo ledai iš vietos. Kai mes važiavome dėl kitų muziejaus klausimų ir turėjome problemą su tuo, kad reikia papildomo finansavimo muziejui. Kultūros ministerija tada atsakė, kad finansavimo nėra, tada paprašėme, sakome, žinodami, jog yra ta gintarų kolekcija, tai leiskite užsidirbti ir grąžinkite mūsų gintarus“, – pasakoja Kretingos meras Antanas Kalnius.
Tiesa, iš 148-nių dirbinių liko tik 136. Ir jie į Kretingą parkeliavo ne visam laikui. Tik ekspozicijai.
„Dabar susitarimas toks, kad šis gintaro rinkinys bus saugojamas Kretingos muziejuje iki Naujųjų metų. Tokia praktika, kad ilgalaikės sutartys nepasirašinėjamos, bet mes dėsime visas pastangas, jog tas rinkinys liktų čia“, – teigia Kretingos muziejaus direktorius Romandas Žiubrys.
Tiesa, muziejininkai visos šios istorijos labai juodomis spalvomis nepiešia ir kauniečiams neapykantos nejaučia. Sako, gal būtent ši laikinosios sostinės muziejininkų klasta padėjo gintarus apskritai išsaugoti.
„Niekas negali paneigti ir pasakyti, kad tas laikinas pasaugojimas Lietuvos karo muziejuje galbūt ir išgelbėjo šitą kolekciją. Nežinia, kaip būtų buvę, jei jie būtų likę čia“, – sako R. Žiubrys.
Šiuos gintaro dirbinius grafai Tiškevičiai pradėjo kolekcionuoti dar XIX amžiaus pabaigoje. Jie pagaminti maždaug prieš 900 metų. Dirbinių vertė kiek didesnė nei šimtas tūkstančių eurų. Tad pagaliau, nors ir laikinai, atgautą Kretingos turtą visi norintieji galės išvysti šio miesto muziejuje nuo rugpjūčio.
Daugiau detalių ieškokite TV3 žinių reportaže, esančiame straipsnio pradžioje.
