Pradžiai – jokio „Disnėjaus“. Sovietai mums paliko ne tik tokį iškraipytą pavadinimą kaip „Centrinė žvalgybos valdyba“, bet ir suvulgarintą Walto Disney pavardę, kuris dar prieškario laikais Lietuvoje buvo vadinamas taip, kaip ir priklauso – „Voltas Diznis“, nors pagal sovietinės transliteracijos tradicijas paversta pavardė „Disnėjus“ yra neišdildomai įsirėžusi mūsų sąmonėje.
Nėra lengva apibrėžti, kas toks buvo Waltas Disney – Peliuko Mikio ir Ančiuko Donaldo sukūrėjas, bei pramogų parko „Disneilendo“ įkūrėjas. Ar jis buvo jautrus menininkas, visą gyvenimą piešęs nekaltus personažus, ar šaltakraujis verslininkas, kūręs masinės kultūros pusfabrikačius? Ar jis nuoširdžiai siekė išmokyti pasaulį grožio ir estetikos ar tiesiog buvo apsukrus prodiuseris, mobilizavęs geriausius Amerikos talentus savo vardui sukurti? Galų gale, ar jis buvo ateities miestų planuotojas–utopistas, savo vizijas įgyvendinęs „Disneilende“, ar tiesiog geras pardavėjas, konvejeriu štampavęs patraukliai įpakuotas banalybes?
Matyt, ne vien tik tai, bet ir viskas iškart. Walteris „Waltas“ Elias Disney (1901-1966) visų pirma buvo kūrėjas ir svajotojas, radęs kelią į viso pasaulio vaikų širdis ir fantazijas. Ar jis buvo menininkas? Be abejo. Waltas Disney pats sukūrė 111 filmų ir prodiusavo dar 576 juostas. Per savo gyvenimą ir po mirties jis gavo 22 „Oskaro“ apdovanojimus ir buvo nominuotas jiems dar 59 kartus – ir dar niekas pasaulyje nesugebėjo jo aplenkti. Ar jis buvo verslininkas? Be abejo. Su Walto Disney vardu yra siejama tokia rinkodaros samprata, kaip „prekės ženklo išplėtimas“ (angl. –„cross-promotion“). Jis pateikė pasauliui tai, ko žmonės lig tol neturėjo – visiems patinkančius ir suprantamus vaizdus, tai, ką sovietinė propaganda ilgai vadino „masine kultūra“, tačiau žavėjo mus visus be išimties.
Paradoksalu, bet šiais laikais suaugę žmonės neypatingai vertina Walto Disney animacinę kūrybą. Pasaulyje yra kur kas populiaresni „Warner Bros“ studijos „Looney Tunes“ serijos animaciniai filmukai, kaip ir kitų kompanijų herojai – Popajus ar Betty Boop. Netgi Tomas ir Džeris yra matomi pasaulio vaikams kur kas labiau, nei Ančiukas Donaldas ar šuniukas Plutas. Tačiau Peliukas Mikis, gimęs kažkuriame Holivudo garaže, ne tik tapo visame pasaulyje pažįstamu Amerikos simboliu, bet ir padėjo pastatyti tokią verslo imperiją, kuri šiandien valdo vieną iš dešimties brangiausių tame pačiame pasaulyje prekės ženklų „Walt Disney“. Kur glūdėjo ir tebeglūdi tokios sėkmės paslaptis? O ji paprasta – Waltas Disney pirmasis pasaulyje pradėjo kurti visiems suprantamas šiltas ir gražias animacines istorijas, sukurdamas unikalų emocinį ryšį tarp viso pasaulio žiūrovų ir savo herojų. Jis pirmas sukūrė visiškai naują vartotojų grupę, kurią pats vadino „visų amžių vaikais“, turėdamas omeny ir suaugusiuosius – ir jo kūriniai jaudino tiek mažiausius, tiek vyriausius. Tos strategijos jo įkurta kompanija laikosi ir šiandien.
„Vabaliukas“ „Herbie“ iš Walto Disney filmuko, 1969, (News Bridgepix nuotr.)
Kelias į sėkmę
1901 metais Čikagoje gimusio Walterio Disney vaikystė nebuvo lengva. Šeima nuolat kilnojosi iš vienos vietos į kitą vaikystė, ir tėvo verslas visada reikalavo visos šeimos pastangų. Marselino miestelyje Misūryje tai buvo ūkininkavimas (pagrindinė „Disneilendo“ Los Andžele gatvė yra tiksli kopija tos vietos, kur prabėgo Walto Disney vaikystė), vėliau Kanzas sityje – laikraščių ir pašto paslaugos. Waltas su keturiais broliais ir seserimi keldavosi su aušra, kad spėtų laiku išnešioti laiškus. „Didžiausia mano vaikystės svajonė buvo padoriai išsimiegoti“, – vėliau prisimindavo Waltas. Dar vėliau šeima persikėlė į Čikagą ir užsiėmė šiek tiek pelningesne veikla – želė gamyba. Ir nors Walto tėvas Elias nelepino savo vaikų pagyromis ar dovanėlėmis, tačiau suteikė jiems didžiausią gyvenime paslaugą – išmokė sunkiai dirbti ir stoiškai pakelti visus sunkumus.
Mokslai? Kokie ten mokslai – klasėje pagal pažymius Waltas užėmė „garbingą“ antrą vietą nuo galo. Tiesa, gerai piešė ir nuolat linksmino savo draugus savo išdaigomis. Vaikystėje Waltas labai didžiavosi tuo, kad mokėjo žvairuoti, nors pabaigti mokyklos šis talentas jam nepadėjo. Nepadėjo baigti ir Kanzaso Menų instituto, kur Waltas trumpai studijavo dizainą ir paišybą. Ėjo Pirmasis pasaulinis karas ir jaunasis specialistas be diplomo išėjo savanoriu į JAV armiją. Jo nepriėmė dėl pernelyg jauno amžiaus, bet pasiuntė į Raudonąjį Kryžių, kurio furgoną vairuojantis Waltas vis dėlto spėjo pabūti fronte Prancūzijoje ir pauostyti parako.
Karas padėjo atsiskleisti Walto talentui – gražiai piešti. Slepiamoji spalva, kuria buvo nudažytas jo furgonas, pasirodė pernelyg nuobodi, todėl jis išpaišė jo šonus linksmais personažais bei karikatūromis. Netrukus pradėjo ir savo verslą, apipavidalindamas trofėjinius vokiškus šalmus bei piešdamas ordinus prie uniformų kareivių nuotraukoms.
Grižęs į Tėvynę, Waltas išvengė darbo želė fabrike ir apsistojo Kanzas sityje. Po ilgų paieškų rado darbo vietinėje reklamos agentūroje dailininku. Ten susidomėjo animacija ir 1920 metais kartu su draugu Ubbu Iwerksu nupaišė savo pirmąjį filmą „Alisos komedijos“ (pagal populiariąją Lewis Carroll knygą). Laisvalaikiu jie abu pradėjo piešti vienos-dviejų minučių trukmės filmukus ta pačia „Alisos“ tematika, kurie buvo rodomi vietiniame „Laugh-O-Gram“ kino teatre. Filmukai sulaukė populiarumo, ir netrukus Waltas Disney bei Ubbas Iwerksas patys įkūrė to paties pavadinimo kompaniją. Jų kelias visgi nebuvo rožėmis klotas. Dėl pinigų stygiaus pačiam Waltui 1922 metais teko keletą mėnesių pagyventi nuomojamoje studijoje, o prausdavosi jis tik kartą per savaitę – miesto geležinkelio stotyje. Vis tik netruko paaiškėti, kad partneriai nemokėjo tinkamai tvarkyti kompanijos finansų, ir ši greitai bankrutavo. Šis bankrotas pasiuntė Waltą Disney į Holivudą su tradiciniais „40 dolerių kišenėje“ ir milijonais idėjų galvoje.
Šeima vis dėlto pritarė Walto entuziazmui. Holivude gyvenantis dėdė leido naudotis savo garažu, kur Waltas įkūrė savo pirmąją „The Walt Disney Productions“ studiją, brolis paskolino 250 dolerių, tėvai primetė dar 500 dolerių (taip kompanija, kuris 2010 metais turėjo 36 milijardų dolerių apyvartą, 1923 metais buvo įkurta už niekingus 750 dolerių).
Per trejus metus kompanija sukūrė dar 56 animacinius filmukus apie Alisą. Waltas buvo „viskas viename“ – scenaristas, režisierius, dailininkas ir prodiuseris. Netrukus Alisą pakeitė kitas herojus – triušiukas Osvaldas, atnešęs nemažą komercinę sėkmę. Tačiau neilgam – filmų distribucijos teisės priklausė Niujorko vertelgai, kuris netruko jas atimti, Waltas buvo išspirtas iš verslo, ir dalis kompanijos darbuotojų buvo perpirkti (teises į „Oswald the Lucky Rabbit“ Walto Disney kompanija atsiėmė tik po 78 metų pertraukos – 2006 metais). Tačiau ištikimasis Walto draugas Ubbas nepaliko jo bėdoje vieno ir netrukus sukūrė naują personažą – peliuką Mortimerą. Walto žmona Lillian vis dėlto privertė draugus pervadinti peliuką Mikiu (o Peliukas Mortimeras liko tik Mikio konkurentu varžybose dėl Pelytės Minės). Taip prasidėjo kelias į pasaulinę šlovę.
„Aš labai tikiuosi, kad mes niekada nepamiršime vieno – jog viskas prasidėjo nuo peliuko“, – vėliau kalbėjo Waltas Disney, nes būtent Peliukui Mikiui jis yra skolingas už visą savo šlovę ir turtus. Paties Peliuko Mikio atsiradimas yra apgaubtas legendų. Waltas mėgo pasakoti, kad jį sugalvojo, važiuodamas traukiniu iš Niujorko, kur buvo galutinaiinformuotas, kad neteko teisių į triušiuką Osvaldą. Kita legenda teigia, kad Waltas pamatė pelę sėdėdamas prie paišymo lentos. Tikrovėje Peliuką Mikį nupaišė Ubbas Iwerksas, apipaišydamas paties Walto veidą nuotraukoje, pridedant jam Čarlio Čaplino bruožų. Tačiau sielą Peliukui įpūtė, kaip ir jo balsą iki pat 1947 metų suteikė pats Waltas Disney. „Nieko nėra juokingesnio, nei sužmogintas žvėriukas“, – sakė Waltas Disney, taip pat minėjęs, kad myli Peliuką Mikį labiau nei visas moteris, kurias turėjo garbės pažinti.
Pirmą kartą pasirodęs animaciniame filme „Plane Crazy“, Peliukas Mikis nebuvo pastebėtas. Didžiausia tuometinė Holivudo studija MGM atmetė Walto pasiūlymą įsigyti dalį teisių į Peliuko Mikio peronažą – studijos bosų nuomone, „trijų metrų graužikas kino ekrane neabejotinai gąsdins nėščias moteris“ (vėliau šis atsisakymas tapo vienu iš didžiausių klaidingų sprendimų verslo istorijoje). Pro kritikų akis praslydo ir antrasis jo filmas „Galloping Groucho“. O 1927 metais pamatęs pirmąjį garsinį filmą „Džiazo dainininkas“, Waltas Disney paklausė savęs: „jei filmo herojus Al Johnsonas (išeivis iš Lietuvos) gali dainuoti, kodėl mano Peliukas negali kalbėti?“. Taip 1928 metais Peliukas Mikis prabilo Walto Disney balsu pirmajame garsiniame animaciniame filmuke „Garlaivis Vilis“. Tai buvo neregėta negirdėta, ir Amerikos žiūrovus apėmė ekstazė. Peliukas Mikis staiga tapo populiariausiu pieštu kalbančiu herojumi visame pasaulyje, o 1932 metais atnešė Waltui Disney pirmąjį Oskarą. Ir atvėrė beribius horizontus garsinio ir vaizdinio montažo animacijoje.
Po garso animaciniuose filmuose Waltas Disney įvedė į filmukus ir spalvas – tai buvo padaryta kuriant filmą „Gėlės ir medžiai“ 1932 metais. Tais pačiais metais „Walt Disney Productions“ sudarė kontraktą su „Technicolor“ kompanija, ilgam pavertusį Waltą animacinių spalvų monopolistu. 1933 metais pasirodė ir „Trys paršiukai“ – sėkmingiausias visų laikų Walto Disney animacinis filmukas, kurio dainelė „Mes nebijome pikto vilko“ tapo neoficialiu Depresijos nukamuotos amerikiečių nacijos himnu.
Dabar jau visiems pasidarė aišku, kad Waltas Disney sukūrė visiškai naują animacinių filmų filosofiją. Lig tol tokie filmukai buvo kuriami remiantis pigiais juokeliais, dažniausiai jie buvo grubiai ir nesudėtingai piešiami, siekiant sutaupyti lėšų dailininkų darbui – visai kaip šiuolaikinė lietuviška animacija. Tačiau Waltas niekada negailėjo pinigų savo filmų kūrimui. Animacinis filmukas „Bembis“ („iki ašarų žavėjęs mūsų rašytoją Petrą Cvirką“, anot Juozo Baltušio) buvo kuriamas šešerius metus – Walto Disney studijoje gyveno tikras elniukas, kurį be perstojo stebėjo animatorių grupė, besistengdama tiksliai perkelti jo judesius ir mimiką ant popieriaus. Dėmesys detalėms ir smulkmenoms – toks buvo pagrindinis Walto darbo principas, būtent todėl jo sukurti personažai ir yra tokie iki galo išdirbti. „Mūsų herojai turi patikti visiems, ir ne vien gurmanams ar meno žinovams“, – kartojo Waltas Disney savo dailininkams, – „kiekvienas žmogus bet kuriame pasaulio kampelyje nujaučia, kas yra pagaminta su širdimi ir sunkiu darbu, ir visada tai įvertins“.
Buvo aiškus ir žiūrovas, kuriam buvo skirta visa kompanijos produkcija. Kaip sakydavo pats Waltas, jo žiūrovas yra „tiesiog geras žmogus“. Pats Waltas Disney buvo vedęs tik vieną kartą ir, nepaisant įvairių Holivude sklandžiusių gandų, buvo idealus vyras ir tėvas. Jis dievino savo abi dukreles (viena jų buvo įdukrinta), o savo filmų auditorija visada laikė tradicinę amerikietišką šeimą. Jo studijoje ir filmuose buvo propaguojamos šeimos vertybės, nei jo istorijose, nei filmuose niekada nebuvo (ir nėra) kruvinų scenų, nors dramatizmo netrūko. Kaip parodė pats gyvenimas, gerų žmonių pasaulyje vis tiek buvo daugiau, nei blogų, todėl ir Walto Disney herojai pasidarė tokie populiarūs.
Kompanija pirmoji pasaulyje pradėjo ir papildomą verslą – Peliuku Mikiu padabinti paišymo albumai, penalai, drabužiai, knygos, žurnalai ir komiksai pradėjo tai, ką šiandien mes vadiname „prekės ženklo išplėtimu“. Netrukus pasipylė pinigai, ir Waltas turėjo galimybę susikoncentruoti ties naujomis idėjomis ir animacinio kino žanrais.
Naujove tapo ir 1937 metais pasirodęs pilnametražis animacinis filmas „Snieguolė ir septyni nykštukai“. Jo sukūrimui buvo išleista tais laikais nesuvokiama suma – pusantro milijono dolerių, kurių paskutinius trūkstamus Waltas jau skolinosi iš įvairiausių kreditorių. Prie juostos trejus metus dirbo daugiau kaip pusė tūkstančio dailininkų, nupaišiusių daugiau kaip du milijonus kadrų. Tais laikais tai buvo tikras proveržis animacijoje – kiekvienas filmo nykštukas turėjo savo asmeninį charakterį, judesius ir mimiką – taip Waltas Disney vėl padėjo pamatus naujiems animacinio kino standartams, kurių pagindu vėliau atsirado ir kompiuterinė grafika. O pats filmas vien per pirmąjį mėnesį uždirbo aštuonis milijonus dolerių (120 milijonų šiais laikais) ir atnešė Waltui dar aštuonis „Oskarus“. 1940 metais pasirodė „Fantazija“ – animacinis filmas pagal Stravinskio ir Čaikovskio klasikinės muzikos siuitas. Dar ir šiais laikais vieni kino kritikai „Fantaziją“ laiko abstrakcionizmo šedevru, o kiti – blogo skonio ir Walto Disney puikybės simboliu. Bet kuriuo atveju, tai buvo nauja, nematyta (išvis „Fantazija“ buvo kuriama kaip pirmasis pasaulyje 3D formato filmas) – bet „pagaminta su meile ir sunkiu darbu“.
Walt Disney (Wikimedia Commons nuotr. )
Priešingai nei manoma, Waltas Disney prarasdavo daugiau pinigų, kurdamas savo filmus, nei iš jų uždirbdavo – dėl ypač didelių išlaidų siekiant tobulybės. Tik „Snieguolė“ ir „Dumbo“ buvo pelningi, o kiti garsūs Walto Disney filmai, tokie kaip „Pinokis“, „Fantazija“, „Bembis“ ar „Trys kabaljero“ atnešė nuostolius, kai kurie – milžiniškus. Ypač sukurtieji Antrojo pasaulinio karo metu, kai kompanijos filmams buvo uždaryta Europos rinka, ir Waltas Disney buvo priverstas kurti propagandinius filmus. Tai buvo išvis juodas periodas Walto gyvenime – tik ką buvo mirusi jo motina, nusinuodijusi dujomis naujajame jo nupirktame Los Andželo name. 1941 metais du mėnesius streikavo „Walt Disney Productions“ darbuotojai, reikalaudami didesnio atlyginimo, ir nuo to laiko Waltas Disney, kaip tikras kapitalistas, susikrovęs turtus savo galva ir sunkiu darbu, jautė visiems savo samdiniams panieką ir pagiežą, o ir už akių vadino juos „bolševikais“ arba „puvėsiais“ (be kita ko, per šį streiką studijos dailininkai išsikovojo ir sąlygą rodyti filmų kūrėjų pavardes titruose – lig tol buvo rodoma tik vieno Walto Disney pavardė).
Po streiko Waltas Disney kurį laiką buvo puolęs į depresiją, ir leido laiką užsidaręs namuose, žaisdamas savo mėgstamu elektriniu traukiniu. Taip linksmų animacinių herojų kūrėjas, įdiegęs pasauliui meilę peliukams ir ančiukams pavirto piktu ir aršiu antikomunistu, iki pat savo gyvenimo galo kovojančiu su savo darbuotojų profsąjunga (o kompanijos nuostata nesamdyti juodaodžių net juodžiausiems darbams veikė iki pat Walto mirties). 1947 metais Waltas Disney kartu su tuometine vesternų ir karo filmų žvaigžde Johnu Wayne įkūrė Filmų Kūrėjų Aljansą už Amerikietiškų idealų išsaugojimą – draugiją, kovojančią prieš kairuoliškas tendencijas industrijoje, ir bendradarbiavo su FTB, persekiojančia komunistus.
Kai 1959 metais JAV besilankantis sovietų premjeras Nikita Chruščiovas paprašė kelionės į Los Andželą metu organizatorių dviejų dalykų – susitikti su aktoriumi Johnu Wayne ir aplankyti „Disneilendą“, pats Waltas Disney pagiežingai atsisakė uždaryti parką dėl sovietų lyderio apsaugos reikalavimų. „Mes negalime leisti sau tokios prabangos atimti iš amerikiečių galimybės pasidžiaugti Disneilendo teikiamomis pramogomis dėl laisvojo pasaulio priešų įnorių“, – pareiškė Waltas Disney JAV Valstybės departamentui, – „todėl sovietinis lyderis Nikita Chruščiovas ‚is not welcome‘ Disneilende“. JAV pareigūnams teko skubiai sukurpti paaiškinimą N.Chruščiovui, kad apsilankyti Disneilende nepavyks „dėl saugumo reikalavimų ir galimos įtampos“.
Nuo 1950 metų Walto Disney kompanija pradėjo kurti ir meninius filmus, orientuotus į jaunimą ir paauglius. Kompanijos veikla plėtėsi – buvo leidžiamos knygos vaikams, kuriami teleserialai, įkurta studija, leidžianti teleserialų dainų albumus. Pats Waltas atitolo nuo animacinių filmų kūrimo, nors asmeniškai peržiūrėdavo kiekvieną savo studijoje sukurtą eskizą. Tačiau jam jau buvo ankšta animacijos pasaulyje, atėjo laikas savo fantazijas įdiegti realiame gyvenime. Taip atsirado Disneilendas – teminis pramogų parkas, didžiausias masinės kultūros sėkmės simbolis ir dar vienas novatoriškų verslo strategijų centras. Jei kadaise Disneilende buvo įgyvendinamos Walto Disney sukurti filmų personažai, tai šiais laikais jis pats yra naujų idėjų filmams lopšys, pvz., būtent iš jo buvo sukurta filmų serija apie Karibų jūrų piratus.
Los Andželo priemiestyje Anaheime 1955 metų vasarą pradėjęs veikti Disneilendas stebino visą pasaulį tiek savo užmojais, tiek kūrybiškumu. Dėmesys detalėms ir smulkmenoms leido Waltui visiškai užburti lankytojus stebuklingu pasauliu, sukurtu jo filmuose. Tai buvo pramogų parkas visiems skoniams, ir nuobodžiauti jame neteko nei vaikams, nei jų tėvams. Skirtingai nuo kitų pasaulyje veikusių pramogų parkų, Disneilendas nuolat keitėsi, atsižvelgiant į naujas tendencijas bei technologijas. Dabartinis skiriasi nuo pradėjusio veikti prieš 50 metų kaip diena ir naktis, tačiau ir ateities Disneilendai atrodys vėl kitaip. „Disneilendas nebus baigtas tol, kol žmonėse bus gyva fantazija, grožio troškimas, svajonės“, – sakė Waltas apie savo sumanymą, kuris tebemasina turistus iš viso pasaulio ir lig šiol neša kompanijai gerą pelną (kasmet Disneilenduose apsilanko šešiolika milijonų žmonių), o atidaryti dar keturi – Paryžiuje, Orlande, Tokijuje ir Honkonge.
Juozas Baltušis savo knygoje „Tėvų ir brolių takais“ kadaise taip aprašė Disneilendą: „Tik Disneilende gali suvokti, kokio savo išmonės įvairumo ir įmantrumo yra pasiekę amerikiečiai. Kiti sakė, kad tai primityviausias poilsio parkas, kurį gėda lankyti intelektualaus darbo žmonėms. Kas tai? Fantastika ar mokslas, pramoga ar šarlataniškumas? Tikriausiai nei viena, nei antra. O kartu viskas drauge. Tik šarlataniškumo – mažiausia (…) Disneilendas teikia žmonėms ne vien pramogą, bet ir žinių, kelia jų kultūrinį lygį. Velnioniškai išmoningai ir drąsiai padaryta viskas!“ Galų gale, kaip sakoma, „kas nebuvo Disneilende, tas nebuvo Amerikoje“…
Disneilendas (sxc.hu nuotr.)
Ateitis
Waltas Elias Disney mirė 1966 metais nuo plaučių vėžio – nuo pat jaunystės jis surūkydavo tris pakelius cigarečių (po jo mirties kompanijos vadovai priėmė sprendimą neberodyti cigarečių savo filmuose, išimtis buvo daroma tik blogiems herojams). Tačiau įkūrėjo mirtis neužkirto kelio kompanijos sėkmei. „Walt Disney Company“ gyvuoja lig šiol, gamina kino filmus, miuziklus, pramogų parkus ir gaminius, vaikišką literatūrą, investuoja į kabelinius kanalus ir radijo stotis. Kompanija turi netgi savo ledo ritulio komandą Anaheimo „Mighty Ducks“. Ir kai XX amžiaus pabaigoje, kai klasikinei pieštai animacijai staiga buvo mestas iššūkis – pasirodę kompiuterinės grafikos filmai, tokie kaip „Šrekas“, „Ledynmetis“ bei „Madagaskaras“ žymėjo naują erą – „Walt Disney Company“ noriai ėmėsi naujos technologijos.
2006 metais įsigijusi kompiuterinės grafikos kompaniją „Pixar“ (pagarsėjusią jau 1995 metais sukurtu pirmuoju kompiuteriniu animaciniu filmu „Žaisliukų istorija“, kurį platino ta pati „Walt Disney Company“), „The Walt Disney Company“ kuriam laikui buvo uždariusi savo klasikinės animacijos padalinį, tačiau netruko jį vėl atidaryti ir šiuo metu gamina filmus abejomis kryptimis. Cinizmo Walto Disney kompanijos filmų scenarijuose neprisidėjo, tačiau jos kompiuterinės technologijos sukūrė tokius šedevrus kaip „Ratai“ bei „Wall-e“. Nes kompanija tęsia tai, ką pradėjo jos įkūrėjas – gaminti fantazijas visam pasauliui.
