Turbūt maža Lietuvoje verslininkų, kurie turėtų tiek klientų vaikų, kiek jų turi kretingiškis Irmantas Norkus. Jo įkurta įmonė maitina šalies darželių, mokyklų, globos namų auklėtinius, taip pat ligoninių pacientus.
Ramus, kuklus ir paprastas. Žemaitis. Nors jo verslas demonstruoja įspūdingą plėtrą, „Kretingos maisto“ vadovas didžiuotis neskuba ir savo sėkmės priežastį apibūdina netuščiažodžiaudamas: „Dirbame.“
„Jeigu kas nori būti pamaitintas – mes maitiname. Ir žmona sako: su tavimi nepavalgęs neliksi“, – šypsosi kretingiškis, maisto versle dirbantis nuo pat šalies nepriklausomybės.
VšĮ vietoj UAB
Iš pirmo žvilgsnio neišsyk sumosi, kuo „Kretingos maistas“ užsiima – verslu ar viešąja paslauga, mat įmonės statusas yra viešoji įstaiga (VšĮ). Juolab kad dirba ji daugiausia su biudžetinėmis įstaigomis – tai gal išties „Kretingos maistas“ tesąs mokinių maitinimu užsiimanti institucija prie ministerijos?
Verslas, užtikrintai patikina I. Norkus.
„Iš pradžių, 2001 metais, buvo tokia situacija, kai mūsų prioritetas buvo ne pelno siekianti veikla. Kai kūriau įmonę, orientavomės į vaikų maitinimą mokyklose ir darželiuose, todėl natūraliai turėjome idėją, kad teiksime viešąją paslaugą, – teigia jis. – Mano kaip ir savininko požiūris buvo palikti ir investuoti tai, ką uždirbame.“
Bet vis tiek – kodėl ne UAB? „Kiekvienas valdome savaip ir kiekvienas turime savo požiūrį. Uždarojoje akcinėje bendrovėje vyksta pelno dalybos? – aiškina I. Norkus. – Kad save apribotum ir neeikvotum pelno, verta įkurti viešąją įstaigą. Tuo metu toks modelis atrodė pagrįstas: ką uždirbame, tą kaupiame, investuojame.“
Šiandien įmonė aptarnauja beveik 300 įstaigų. „Beveik nebuvo metų, kad augtume mažiau kaip 20 proc.“, – sako kretingiškis.
Abejingas intrigoms
„Kretingos maisto“ kontora kukli, įsikūrusi buvusiame mėsos gamybos ceche, kitapus geležinkelio stoties. „Yra sukurta sistema, mechanizmas ir struktūra, priklausanti nuo objekto dydžio ir išsidėliojimo. Tuomet susidaro grandinė ir hierarchija. Tad užtenka perimti bet kurį objektą – jau žinome, prie kur jį jungti, – pasakoja I. Norkus. – Šią grandinę tobulinu visus 10 metų.“
Vadovaudamas savo įkurtai viešajai įstaigai jis vadovaujasi knygoje perskaityta ir įsiminusia metafora problemai identifikuoti ir spręsti. „Tai yra butelio kakliukas: ieškai siauros vietos, kuriame stringa srautai – finansų, logistikos, tiekimo, darbuotojų. Tuomet atrandi šį kakliuką, atlaisvini ir funkcionuoji, kol verslas ima kimštis ties kitu kakliuku“, – pasakoja maistininkas.
Verslaudamas I. Norkus vengia kai kuriems naujiesiems kapitalistams įprastų intrigų ir nešvarių žaidimų. „Mes dirbame savo darbą nekenkdami kitiems. Konkurentai kovoja teismais arba per užsakomąją spaudą, nori pakenkti, kad mums būtų sunkiau, o mes renkamės kitą kelią, nes nevertiname visko per piniginę prizmę. Sutinku: pelnas yra svarbus, bet svarbi aplinka ir bendruomenė, kurioje dirbu, svarbūs su manimi dirbantys žmonės, svarbūs klientai ir jų nuomonė, – atvirauja pašnekovas. – Ateidamas į savivaldybę noriu tapti ir bendruomenės nariu, nes man tai įdomu. Ten dirba mano žmonės, kurių vaikai eina į mokyklas, kuriose mes gaminame maistą. Jeigu aš negražiai elgsiuosi, nei man bus miela, nei žmonės bus manimi patenkinti.“
Nuo vaikų iki vyskupų
Kad I. Norkus įsilieja į ugdymo įstaigų bendruomenes, rodo ir apie 80 padėkos raštų, kolektyvo išklijuotų įstaigos laiptinėje ir pasitinkančių kiekvieną svečią. Jis tai nemokamai pamaitina kokio nors mokyklinio renginio dalyvius, tai paremia jaunąjį sportininką ar kūrėją.
„Kretingos maistu“ pasitiki ir dvasininkai, kuriuos įmonė valgydino po Lino Vodopjanovo konsekracijos praėjusį mėnesį. „250 vietų salėje maitinome visą bažnyčios hierarchiją – ten jau buvo aukščiausio lygio paslauga – furšetinė, restoraninė“, – sako I. Norkus.
Turi jis ir greta Kretingos veikiantį restoraną „Vienaragio malūnas“. „Per pietus ir vakarais atlikėjai groja fortepijonu. Glaudžiai dirbame su muzikos mokykla, rengdavome ir „Vienaragio“ talentų konkursą Žemaitijos krašto vaikams“, – pasakoja verslininkas.
Kad patys kontroliuotų produkcijos kokybę, įkūrė bandelių kepyklą „Žemaitijos lokys“.
„Aprūpiname tik save, į rinką neiname – jaučiamės ir taip apsikrovę darbais“, – sako „Kretingos maisto“ savininkas.
Jokių E
Tiesa, ką ir kaip vaikai turi valgyti, sprendžia ne vien „Kretingos maistas“ – tai reguliuoja valstybė.
Todėl VšĮ virėjos negali į valgius dėti nenatūralių priedų, saldiklių, stabilizatorių ir kitų E.
„Rinkoje gauti tokios žaliavos sudėtinga, – aiškina I. Norkus. – Tiekėjams iš pradžių buvo sunku prisitaikyti, bet prekių atsirado ir tiekimą subalansavome. Maža to, dėl reikalavimų išauga kaina – to paties pomidorų padažo, kuriame daugiau pastos ir mažiau stabilizatorių, yra aukštesnė.“
Pamaitinti socialiai remtiną moksleivį pietumis valstybei kainuoja nuo 3,38 iki 4,68 lito. „Pinigai čia ne viską apibrėžia, – sako verslininkas. – Vaiko maitinimą dar nusako kaloringumo, energetinės vertės, sudedamųjų dalių, proporcijų reikalavimai – mūsų fantazijai jau nebėra kur pasireikšti. Žinoma, jei dar labiau šoktelės kuro ir energijos kainos, jau bus sudėtinga įsibrauti į šią valstybės nustatytą normą.“
Jam pačiam patinka „Kretingos maisto“ aptarnaujamose įstaigose ruošiamas maistas. „Nesu išrankus ir pats mėgstu gaminti. Mūsų mokyklų ir ligoninių virtuvėse moteriškės yra dosnios – negi nepamaitins šefo“, – šypsosis kretingiškis.
Sriubos ar mėsainių?
Įmonė apklausia tiek mažuosius valgytojus, tiek jų tėvelius, kad išaiškintų vaikų poreikius.
„Būna, paaiškėja, kad kaina nesvarbu – kad tik kuo daugiau patiekalų pateiktume. Sertifikavome ir ekologiškų produktų liniją, bet susiduriame su problema, kad mūsų rinka dar nepasiruošusi – trūksta tiekėjų, pasiūla per maža, todėl neturime galimybės plėsti ekologiškų patiekalų asortimento“, – pasakoja I. Norkus.
Mėsainių savo klientams I. Norkus nedrįstų siūlyti. „Man pačiam kartais patinka „McDonald's“... Vis dėlto pats kaip suaugęs žmogus vadovaujuosi taisykle – nesilankyti ten dažniau kaip kartą per mėnesį. Būna, ištempiu ir ilgiau, – šypsosi I. Norkus. – Paprasta, greita ir skanu, bet ar sveika? Jeigu būtų geras maistas, savęs taip neribočiau – dažniau valgyčiau. Kaži ko jie ten prideda, kad taip mus traukia? Kaip gamintojas numanau, kad be E621 jie neapsieina.“
I. Norkus atsiminė, kad iš vaikų maitinimo aprašo buvo ketinama išbraukti ir sriubą kaip nevisavertį valgį. „Bet juk mes su jomis esame užaugę: tėvai sakydavo: nevalgysi sriubos – skrandyje turėsi žaizdą“, – nusistebėjo jis.
Galiausiai, I. Norkaus manymu, ligoninių ir ugdymo įstaigų virtuvės buvo perduotos privatininkams pritrūkus lėšų. „Visi dalykai prasideda nuo pinigų trūkumo. Anksčiau biudžetiniame sektoriuje virtuvėms apskritai buvo skiriama mažai dėmesio, todėl atėjo diena, kai pradėjo kilti reikalavimai, o europiniams reikalavimams atitikti reikėjo investicijų. Tad savivaldybės atrado alternatyvą konkurso būdu pritraukti tuos, kurie galėtų sutvarkyti šį ūkį. Mes buvome vieni pirmųjų“, – sako vaikų ir pacientų maitintojas nuo Kretingos.
CV Irmantas Norkus
1987 m. baigė Klaipėdos politechnikumą
2006 m. apsigynė verslo vadybos bakalauro diplomą Klaipėdos universitete
2010 m. tapo viešojo administravimo magistru Kauno technologijos universitete
1991 m. įkūrė individualią prekybos maisto produktais įmonę
2001 m. įkūrė VšĮ „Kretingos maistas“
Faktai: VšĮ „Kretingos maistas“
„Kretingos maisto“ 2011 m. apyvarta sudarė 27 mln. litų
Įstaigoje dirba apie 700 darbuotojų
Ji veikia 32 savivaldybėse
Turi filialą Latvijoje
Straipsnis buvo publikuotas savaitraštyje „Ekonomika.lt“ (Nr. 17 (79) gegužės 7-13 d.)
