Alisa Bulybenko
Senovės graikų kalboje žodis „krizė“ reiškė situaciją, kuri verčia priimti sprendimą. Ekonominiu nuosmukiu priverstiniai pokyčiai vieniems verslininkams baigėsi nokautu, kitiems – „suveržtais diržais“, arba sukėlė rimtą galvos skausmą sprendžiant, kaip išlikti. Vis dėlto, Lietuvoje per šį laikotarpį atsirado ir naujų sėkmingų verslų.
Apžvelgdamas Lietuvos makroekonominį vaizdą, bendrovės „Ekonominės konsultacijos ir tyrimai“ direktorius, verslo konsultantas Gintas Umbrasas teigė, jog mažiausiai per krizę praradimų patyrė vienas jungtinis sektorius – žemės ūkio ir maisto pramonė. Pasaulis su kiekviena diena suvartoja vis daugiau maisto, tai – klasikinė vieta, kur poreikis tik auga.
„Lietuvos infrastruktūra – tradicinė: santykinai normalus klimatas, yra ne itin intensyviai naudojamų žemės plotų, gyventojai turi perdirbimo bei prekybos įgūdžių. Šioje srityje mūsų šalis pakankamai gerai išsivystė, tad ir per sunkmetį matome, kaip dažnai keičiasi maitinimo taškai, jų koncepcijos, o paslaugų sektoriuje galima rasti naujų sprendimų, kurie rinkai patrauklūs“, – rinką apžvelgė G. Umbrasas.
Taip atsirado įvairių kepyklėlių, restoranų ar barų, kurių per pastaruosius metus Lietuvoje pridygo kaip grybų po lietaus. Egzistuoja nemažai panašių istorijų: kažkas per krizę neteko darbo ir tiesiog priėmė sprendimą imtis naujos veiklos – pradėjo savo svajonių verslą, kuris sulaukė sėkmės. Šiuo atveju kyla klausimas, kas lėmė naujųjų verslų klestėjimą: kritinės situacijos, aplinkybės ar natūraliai pasiektas verslo brandos etapas.
Krizė ar natūrali eiga
Pasak G. Umbraso, krizės ir naujų verslų santykis gali būti įžvelgiamas vienu aspektu – susidariusi kritinė situacija privertė „išsijudinti“.
„Ne krizė sukūrė šiuos sėkmingus verslus. Subrendo nauja verslininkų karta, kuri aptiko vieną kitą išskirtinį sprendimą. Mūsų valstybėje atsiranda daugiau drąsos tuo užsiimti. Krizė tapo rimtu stimulu imtis naujovių. Neretai, kol gyvenimas geras, tingima ką nors keisti, o kritinė situacija sukuria į padėtį, kai arba imiesi iniciatyvos, arba gali likti „už borto“, tad nori nenori pradedi ieškoti sprendimų“, – sako G. Umbrasas.
Nuo 2011 metų sėkmingai veikiančio sostinės baro „Marsas“ direktorius Saimonas Burneika teigia, kad tai, kaip sekasi sostinės barams, puikiai iliustruoja faktas, kad šiuo metu Vilniaus senamiestyje rasti naujų patalpų – beveik neįmanoma.
„Mūsų atveju, krizė neturėjo jokios įtakos – nei sudarė palankesnes sąlygas pradėti verslą, nei sukėlė įtampą. Esu tikras, kad tai savaime susiklosčiusios barų kultūros rezultatas, tačiau ne krizės. Atsigavimas jaučiamas ne tik Vilniuje, geras pavyzdys – Kaunas, kuriame jau kelerius metus matomas aiškus barų ir kavinių rinkos atsigavimas“, – teigia S. Burneika.
Kriziniai NT privalumai
Verslininkai, kurie per patį sunkmetį rado perspektyvių nišų, pasinaudojo palankiomis krizės galimybėmis ir sukūrė sėkmingus projektus, pelningai dirba iki šiol. Vienas tokių pavyzdžių – menų fabrikas „Loftas“. Kultūros centro įkūrėjas ir žinomas šalies muzikantas Viktoras Diawara teigia, kad šį verslą pradėjo visai netikėtai ir be didelių investicijų.
„Sunkmečiu krito patalpų nuomos kaina. Dar 2008-aisiais net nebūtų kilusi mintis imtis tokio projekto, nes buvo brangu – pradedant nuoma ir baigiant darbininkais ar medžiagomis. Situacija pasikeitė 2009 metais, kai visi pradėjo taupyti, o mums tai išėjo į naudą – galėjome investuoti ne į nuomą, o į pačią veiklą“, – sako V. Diawara.
Menų fabriko „Loftas“ patalpas muzikantas rado visai netyčia, nusprendęs surengti naujametį vakarėlį ir nebeerzinti pikto kaimyno. Vakarėlis sulaukė tokio pasisekimo, kad atlikėjas su žmona ėmėsi plėtoti šią koncepciją. Dviese pradėta veikla dabar išaugo iki dvidešimties žmonių komandos bei savanorių, o „Loftas“ tapo reikšmingu traukos objektu ne tik vakarėlių dalyviams, bet ir įvairių muzikos renginių, konferencijų, „startup’ų“, kino mėgėjams.
„Daug kas sakė, kad mums nepasiseks – dabar krizė, klubai, barai užsidaro, o jūs įrengėte pusės tūkst. kvadratinių metrų renginių vietą. Jie manė, kad mes su žmona išprotėjome“, – šypsosi V. Diawara.
Palankias nekilnojamojo turto nuomos sąlygas išskiria ir įmonės „AJ šokoladas“ savininkas Algimantas Jablonskas. Per krizę verslininkas pačiame sostinės senamiestyje atidarė dar vieną rankų darbo šokolado krautuvėlę. Kaip teigia jis pats, ne per krizę tokioje vietoje patalpų tiesiog nebūna, tad sunkmetis verslininkui išėjo į naudą.
„Atsirado galimybė gauti patalpas pačiose geriausiose vietose. Ekonominio pakilimo metu kainos būna „kosminės“, kad ne visi ryžtasi įsigyti tokias patalpas. Šiuo atžvilgiu mums labai pasisekė, nes radome laisvą vietą už patrauklią kainą. Tiesa, dabar patalpų vertė kasmet auga, bet vis dar išlieka racionali“, – sprendimą plėstis per sunkmetį aiškino „AJ šokolado“ savininkas.
Anot A. Jablonsko, verslininkai labai smalsūs žmonės, jiems nuolat norisi kurti. Troškimas padaryti kažką geriau ir įdomiau verčia nemažai rizikuoti, bet priimdamas sprendimą atidaryti dar vieną krautuvėlę per patį sunkmetį verslininkas tikėjo sėkme.
„Prabangos produktai – televizoriai ar panašūs daiktai – per krizę tikrai tampa mažiau aktualūs. Vis dėlto, žmonės mėgsta save palepinti, tad visuomet stengiamės būti jiems pasiekiami. Be to, didelę mūsų klientūros dalį sudaro turistai, tad neabejojau galimybe atidaryti krautuvėlę dar viename miesto centro taške, kur jų susitelkia daugiausia“, – pridūrė verslininkas.
Keturi elgesio modeliai
G. Umbrasas išskiria keturis verslininkų elgsenos tipus, kuriais vadovaujamasi kritiniu laikotarpiu. Pirmasis – mažiausiai fantazijos reikalaujantis modelis: „pabandykime išgyventi“. Verslas imasi priemonių, kad tiesiog ištvertų krizinį laikotarpį. Kaip teigia ekspertas, tai pats skausmingiausias veiksmas – prarandami darbuotojai, mažinami atlyginimai, ištinka kitos grubios pasekmės.
Antrajam tipui priskiriamas verslas, kuris kritinį laikotarpį pasitinka turėdamas solidų rezervą. Per krizę suprantama, kad atėjo laikas pamąstyti – vengti įprastų operacijų, kurios būdingos augimo laikotarpiui.
„Šiuo atveju pradedama ieškoti naujų sprendimų, optimizuojama veikla. Viskas daroma truputį geriau, greičiau ir mažesniais kaštais. Tai pastebėtina ir tradiciniuose versluose, pavyzdžiui, baldų rinkoje: per krizę šios rinkos dalyviai staiga pradeda augti, klestėti, nors anksčiau jiems ne itin sekėsi“, – sako G. Umbrasas.
Trečiąjį kelią pasirinkę verslininkai pradeda ieškoti to, kas vystosi stabiliai. Interesai sutelkiami į gyvybinius poreikius tenkinančius verslus, pradedant šiukšlėmis, elektros energija ir baigiant maistu. Taigi, išsiskiria ketvirtasis modelis, kurio esmė – surasti iš esmės kažką naujo.
„Atsirado jaunų žmonių, kurie sugebėjo rasti visiškai naujų galimybių situacijoje, kurioje, regis, jau nieko neįmanoma pastebėti. Dažniausiai šiuo atveju plėtojasi atskiri smulkūs verslai. Kai kurie jų labai greitai užauga arba atvirkščiai – greitai sumenksta, dar kiti įsitvirtina ir tampa stabiliais verslais, pakankamai svarbiais Lietuvos rinkos dalyviais“, – dėsto G. Umbrasas.
Konsultantas taip pat pastebi klaidingą verslo stereotipą: egzistuoja įsitikinimas, kad verslas būtinai turi sparčiai augti ir kurti didelį pelną. Jis taip pat galėtų būti tiesiog šeimos pragyvenimo šaltiniu, kuomet gaunamas vidutinis ar didesnis atlyginimas: uždarbis leidžia patogiai gyventi ir nepatirti tiek daug streso, kaip dirbant samdomą darbą, bei išlaikyti didelė vertybę – nepriklausomybę.
