Per beveik 20 metų, kuriuos dirbu pensijų fondų srityje, matau vieną pasikartojančią tendenciją: žmonės labiau linkę vadovautis klaidingais įsitikinimais ir emocijomis, o ne matematika. Vis dėlto sprendimas dėl pensijos kaupimo negali būti paremtas emocijomis ar nuogirdomis, sklindančiomis socialiniuose tinkluose, – jis turi remtis tuo, kas svarbiausia: faktais, skaičiais ir asmenine situacija, kurią gali įvertinti kiekvienas.
„Man pakaks valstybės mokamos pensijos“
Pabandykime pažvelgti į paprastą pavyzdį. Jeigu šiandien žmogus uždirba apie 2 tūkst. eurų į rankas ir turi 45 metų darbo stažą, valstybės jam mokama pensija sudarytų maždaug 650 eurų. Kitaip tariant – trečdalį dabartinių pajamų. Ir čia noriu paklausti: kiek iš mūsų įsivaizduoja oriai gyvenant iš trečdalio dabartinių pajamų? O kiek mano, kad tokių prognozių nereikia vertinti rimtai?
SEB užsakymu spalį atlikta apklausa rodo, kad net 84 proc. gyventojų teigia neišgyventų vien iš „Sodros“ pensijos, o daugiau nei pusė pilnai nesupranta artėjančių II pakopos pokyčių. Vis dėlto paradoksalu, kad trečdalis jau priėmė sprendimą dėl tolimesnio kaupimo, nors sąlygų ir pasekmių iki galo nesupranta.
Demografinė situacija rodo, kad vilčių gauti didesnę valstybės mokamą pensiją nėra daug. Lietuvoje per kelis dešimtmečius gimstamumas sumažėjo dvigubai, o senjorų dalis nuolat auga. Šiandien dešimt dirbančiųjų išlaiko tris pensininkus, o po kelių dešimtmečių reikės išlaikyti beveik dvigubai daugiau. Tai nėra politinė nuomonė ar scenarijus – tai statistika.
„Vis tiek iki pensijos aš negyvensiu“
Neretai girdžiu ir kitą argumentą – esą daliai žmonių visai neverta kaupti, nes pensijos jie tiesiog nesulauks. Tačiau skaičiai rodo priešingai: tikimybė sulaukti 65 metų Lietuvoje siekia beveik 90 proc., o vidutinė gyvenimo trukmė sulaukus pensijos sudaro kone ketvirtadalį viso gyvenimo – 20 metų (PSO ir „Eurostat“ duomenys). Vadinasi, ženkliai didesnė rizika yra ne mirti per anksti, o sulaukti pensijos ir būti tam nepasiruošus. Tai dar viena priežastis, kodėl vien valstybinės pensijos nepakaks, o planavimas tampa būtinybe, o ne pasirinkimu.
Kad ir kaip norėtųsi tikėti, jog pensijos planavimas yra sudėtinga, matematinių žinių reikalaujanti veikla, iš tiesų matematika čia labai paprasta. Jei norite pensijoje gauti papildomus 100 eurų per mėnesį, jums reikės bent 24 tūkst. eurų santaupų. O jei norisi ne simbolinio, o reikšmingo priedo prie pajamų – kalbame jau apie 100 tūkst. eurų. Todėl klausimas, kurį kiekvienas turėtume sau užduoti, yra labai konkretus: kaip tam ruošiamės?
„II pakopos fondai neatsiperka – fondai neuždirba“
Šis mitas viešojoje erdvėje sklando itin dažnai, tačiau jis yra vienas labiausiai klaidinančių. Pensijų fondų veiklos nereikia vertinti per vienerius ar dvejus metus – jų esmė yra ilgalaikė, nes kaupimas
trunka kelis dešimtmečius. Būtent ilgalaikiai duomenys rodo II pakopos naudą. Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos (EBPO) skaičiavimai aiškiai parodo, kad nekaupdamas II pakopoje Lietuvos gyventojas gali tikėtis tik apie 30 proc. dabartinių pajamų siekiančios pensijos, tačiau įtraukus II pakopą ši dalis padidėja iki 48 proc. Tai reikšmingas pokytis, galintis lemti ne tik finansinę gerovę, bet ir gyvenimo kokybę senatvėje.
Mitas apie nepelningus fondus dažniausiai kyla iš trumpalaikių finansų rinkų svyravimų, kurie yra natūrali investavimo dalis. Tačiau per ilgą kaupimo laikotarpį finansų rinkų svyravimai išsilygina, be to, ima veikti sudėtinių palūkanų efektas, dėl kurio sukaupta suma įgauna augimo pagreitį. Pavyzdžiui, po 12 ar 13 metų, net mokant tik 50 eurų per mėnesį, uždirbama investicijų grąža gali tapti didesnė už mokamą įmoką.
Tai atspindi ir Lietuvos pensijų fondų rezultatai: šiuo metu jau beveik 40 proc. nuo viso sukaupto II pakopos pensijų fondų turto sudaro investicijų grąža, o metinė gyvenimo ciklo pensijų fondų grąža siekia daugiau nei 9 proc. Vertinti pensijų fondo rezultatą pagal vieno mėnesio ar metų pokytį būtų tas pats, kas pagal dvi dienas spręsti, kaip naujagimis atrodys užaugęs.
„Atsiimsiu lėšas ir investuosiu pats“
Dar vienas paplitęs įsitikinimas – atsiimti II pakopos lėšas ir investuoti pačiam yra lengviau, nei atrodo. SEB apklausos duomenys rodo, kad beveik pusė gyventojų mano galintys investuoti taip pat gerai ar net geriau nei profesionalūs fondų valdytojai. Tačiau realybė Lietuvoje kitokia. Lietuva stipriai atsilieka nuo Europos Sąjungos vidurkio kalbant apie namų ūkius, turinčius finansinius instrumentus. Lietuvos banko duomenimis, tik 1-2 proc. namų ūkių investuoja į akcijas ir obligacijas, 3 proc. – investicinius fondus.
Skaičiuojama, kad siekiant sukaupti tą pačią sumą kitose investavimo priemonėse – dėl II pakopos pensijų fondų teikiamų privalumų (pvz., valstybės paskatos, neapmokestinamo investicinio prieaugio) – reikia uždirbti bent 2–3 proc. didesnę investicinę grąžą kasmet. Tai reikalauja nuoseklumo ir disciplinos. Ne kelis metus, bet ištisus dešimtmečius. Be to, pensijų fondai investuoja globaliai ir didelę dalį aktyvų sudaro biržoje prekiaujami fondai (ETF) – tai yra tas pats, kas 2–3 proc. aplenkti rinką, kas retai pavyksta net profesionaliems investuotojams.
„Gal geriau pirksiu butą ir iš to gyvensiu“
Dažnai girdžiu ir kitą mintį – geriau įsigyti nekilnojamąjį turtą ir iš jo gyventi pensijoje. Taip, nekilnojamas turtas gali būti puikus papildomas investicinis sprendimas, tačiau jis turi savų rizikų. Pirmiausia, yra aukšta turto diversifikavimo rizika – visa jūsų investicija sutelkiama į vieną objektą ir vieną vietą, o tai reiškia, kad jos vertė labai priklauso nuo konkretaus miesto ar net konkretaus rajono situacijos.
Per pastaruosius penkerius metus Lietuvoje stebėjome stiprų nekilnojamojo turto kainų augimą, pagal kainų šuolį tapdami viena iš lyderių visoje Europoje. Tačiau, vertinant ilgesnį laikotarpį, reikėtų atkreipti dėmesį į istorinius duomenis, kurie rodo, kad nekilnojamojo turto kainų augimo tempas buvo artimas akcijų rinkos generuojamai grąžai. Be to, nekilnojamas turtas įprastai nėra lengvai ir greitai parduodamas, jam reikia nuolatinės priežiūros, remonto, ieškoti nuomininkų. Artėjant pensijai tokie rūpesčiai ir rinkos svyravimai gali reikšmingai paveikti pajamas.
Statistika rodo, kad tik apie 10 proc. dabartinių pensininkų Lietuvoje turi verslą, nuomojamą turtą ar kitų investicijų, kurios padidina jų pajamas. Vadinasi, tai nėra sprendimas, kuriuo realiai pasinaudoja dauguma žmonių.
Todėl sugrįžtu prie zefyrų. Zefyro testas nėra apie saldainius. Jis apie gebėjimą laukti, atsispirti trumpalaikiams impulsams ir rinktis tai, kas ilguoju laikotarpiu duoda didesnę naudą. Du zefyrai vėliau nėra tik dvigubai daugiau – tai priminimas, kad ilgalaikiai sprendimai galiausiai suteikia daugiau stabilumo ir ramybės, nei impulsyvūs pasirinkimai čia ir dabar.
Komentaro autorė Ugnė Maižiuvienė, „SEB Life and Pension Baltic SE“ Privačių klientų departamento vadovė
