Aplinkosauga lieka nano ir biotechnologijų šešėlyje
Pasak Kauno technologijos universiteto (KTU) Cheminės technologijos fakulteto prodekano Dainiaus Martuzevičiaus, aplinkos apsaugos studijos jau kurį laiką susilaukia mažiau populiarumo nei prieš dešimt ar dar daugiau metų. Mokslininko teigimu, nuolat atsiranda naujų specialybių, kurios dažnai žiniasklaidoje ir pačių universitetų pristatomos kaip itin patrauklios ir perspektyvios. Dalis jų iš tiesų tokios ir yra – nano ar biotechnologijos, optikos ar lazerių mokslai šiandien yra tos sritys, kurios sparčiai juda į priekį, jose įvyksta nemažai proveržių, tad dažnai besirenkančiųjų tiksliuosius, technikos mokslus akys krypsta būtent į jas.
„Dar prieš kurį laiką aplinkosaugos studijos buvo siejamos ir su savotišku pasipriešinimu, dalis žmonių jas rinkosi dėl noro oponuoti situacijai, kurioje gamtos apsaugos klausimai nustumiami į antrą planą. Dabar situacija jau pasikeitusi – tai, ką buvo galima laikyti ganėtinai alternatyvia pozicija, tapo norma. Ekologijos idėjos šiandien jau yra labai gajos, „žaliąsias“ vertybes deklaruoja nemaža dalis visuomenės, verslo, politinių institucijų“, – dėmesį į besikeičiančią situaciją atkreipia D. Martuzevičius.
Vis tik, docento teigimu, netrukus turėtų ateiti nauja susidomėjimo aplinkosaugos ir ekologijos specialybėmis banga. Visų pirma dėl praktinio poreikio – įmonės tiek norėdamos įtikti vis labiau ekologiją vertinantiems vartotojams, tiek verčiamos reguliuojančių institucijų yra priverstos domėtis įvairiais būdais, kurie leistų savo veiklą paversti kuo draugiškesne aplinkai ir taikyti naujausius metodus bei technologijas tam pasiekti.
Aplinkosaugos specialistų reikia vis daugiau
Tai, kad aplinkos apsaugos specialistų, ekologų poreikis Lietuvoje auga patvirtina ir pavojingų ir nepavojingų atliekų tvarkymobendrovės „Žalvaris“ ekspertė Ingrida Dubauskienė.
„Šiandien mūsų įmonėje dirba dvigubai daugiau aplinkosaugos specialistų nei, tarkime, prieš dešimt metų ir tokių darbuotojų poreikis tik auga. Prieš tuos pačius dešimt metų įmonių, kurios norėtų sistemingai tvarkytis, siekti nuosaikesnio santykio su aplinka buvo mažuma. Šiandien ekologijos, gamtos apsaugos aspektai yra gerokai svarbesni ir šiose srityse sparčiai judama į priekį. Viena vertus, taip yra dėl to, kad daugėja informacijos – ji pasiekia tiek įmonių vadovus, tiek jų klientus, vartotojus bei bendruomenes, kurių kaimynystėje jos įsikūrusios, auga visuomenės suvokimas, noras prisidėti prie aplinkos tausojimo, – pastebi aplinkosaugos specialistė. – Kita vertus, tos pačios visuomenės įgalioti politikai ir priežiūros institucijos įmonėms taiko vis griežtesnius aplinkosaugos reikalavimus, o jų nesilaikančioms organizacijoms skiria baudas.“
I. Dubauskienė pabrėžia, kad aplinkosaugos specialistams, dirbantiems skirtingose srityse, reikia labai specifinių gebėjimų, tad tai nėra itin universali specialybė, o norintiems pereiti iš vienos aplinkosaugos srities į kitą gali kilti sunkumų. „Besispecializuojantys vandens taršos srityje, kovojantys su oro cheminiu užterštumu, dirbantys su atliekų perdirbimu turi labai skirtingas žinias ir kompetencijas, kurias dažniausiai įgyja jau atradę savo nišą, atėję dirbti į konkrečią įmonę ar instituciją. Aukštosios mokyklos aplinkosaugininkams suteikia tik pagrindus, tad šią sritį pasirinkusių žmonių iš esmės laukia dar vienas mokymosi etapas jau įsidarbinus. Aplinkosaugininkus ir ekologus samdančios įmonės retai kada turi galimybę į darbą priimti jau visiškai pasiruošusį specialistą. Galbūt toks prisirišimas prie siauros specializacijos nuo šios srities studijų atbaido ir dalį besidominčių aplinkosauga bei ekologija“, – apie aplinkosaugininko specialybės niuansus pasakoja I. Dubauskienė.
Ji pažymi, kad aplinkosaugos specialistais ir ekologais į įmonę daugiausiai ateina dirbti jauni, iki 30 metų amžiaus, žmonės, todėl aplinkosaugą drąsiai galima vadinti jaunimo specialybe, juolab, kad ir ekologijos, gamtos tausojimo idėjos labiausiai paplitusios tarp jaunesnių kartų atstovų.
Fizinių ir technologijos mokslų krizė – visoje Vakarų Europoje
D. Martuzevičius sako, kad situacija su aplinkosaugos specialistais ir bendrai su fizinių ir technologijos mokslų studentais – kai jų poreikis auga, bet besirenkančiųjų vadinamas „kietąsias“ studijas nedaugėja, yra panaši visoje Vakarų Europoje.
„Kolegos kitose šalyse jau kurį laiką kalba apie savotišką krizę, ištikusią fizinius ir technologijos mokslus, kai universitetams vis sunkiau sekasi sudominti jaunimą šios srities studijomis. Vakarų universitetuose ši problema sprendžiama pritraukiant studentus iš trečiųjų šalių, pavyzdžiui, Indijos, kur tikslieji ir technikos mokslai yra populiarūs“, – pasakoja D. Martuzevičius.
Tiesa, universiteto atstovas pabrėžia, kad ne visos fizinių ir technologijos mokslų specialybės Lietuvoje gali skųstis studentų stoka. Anot jo, tokios specialybės kaip informatikos inžinerija, maisto technologijos ar, palyginti, naujos studijos, pavyzdžiui, kūrybinės industrijos, sutraukia daugybę norinčių jas studijuoti. D. Martuzevičius tikisi, kad artimiausiu metu tarp šių specialybių vėl atsiras ir aplinkosaugos technologijos. Turint omenyje plintančias ekologijos tendencijas, visuomenės, o vis dažniau ir valdžios institucijų susirūpinimą klimato kaita, aplinkosaugos specialybių įsitvirtinimas tarp patrauklių studijų turėtų būti ne už kalnų.
