Vos prieš kelerius metus būtų buvę keista išgirsti ką nors užsisakant alaus neįprastais lietuviškais pavadinimais „Varniukai“ ar „Dundulis“. Dabar tai nustebintų retą. Nuopelnai už šiuos pokyčius tenka pasaulinei mažųjų aludarių revoliucijai.
Esame aludarių kraštas ir šį gėrimą verdame dar nuo XVII amžiaus, tačiau gilias tradicijas ir turtingą istoriją turinčios mūsų kaimų alaus daryklos dar visai neseniai nebuvo matomos toliau savo vietovės ribų.
Kaip teigia alaus ekspertas Vidmantas Laurinavičius, mažųjų aludarių visą laiką buvo daug, tiesiog niekas apie juos nežinojo.
„Gamintojai bijojo eiti į didmiesčius. Jie nesitikėjo, kad miestiečiai rinksis kaimišką alų, tačiau smarkiai apsiriko. Situacija ėmė keistis maždaug prieš penkerius metus, kai mažieji aludariai pradėjo žengti į didžiąją rinką“, – sako specialistas.
Išskirtinė niša
Įėjimas į itin konkurencingą alaus rinką mažiesiems aludariams nebuvo lengvas. Jie tapo matomesni tik atradę išskirtines nišas.
„Mažųjų aludarių gaminiai tapo labiau pastebimi, kai buvo pradėti tiekti specializuotose parduotuvėse ir baruose. Neišsigandusios rizikos, šios prekybos vietos tapo savotiškais alaus rinkos revoliucijos pradininkais“, − pasakoja V. Laurinavičius.
Mažųjų alaus daryklų asociacijos (MADA) vadovė Lina Šileikienė pastebi, kad per pastaruosius metus vis daugiau pirkėjų renkasi natūraliu būdu virtą mažųjų aludarių alų.
„Tokių gamintojų alus sparčiai populiarėja ir tai vyksta dėl prekybos vietų, išimtinai siūlančių mažųjų daryklų virtą alų. Šios tendencijos jaučiamos ir visoje Europoje, todėl stambieji alaus gamintojai, naudojantys „High gravity“ technologiją, netruko pajusti naujųjų veikėjų įėjimo į rinką pasekmes“, – teigia L. Šileikiėnė.
Populiarinimo modelis – iš britų
Vilniaus baruose prasidėjusi alaus revoliucija, kuomet klientams pradėta siūlyti išimtinai lietuviško kapitalo alaus daryklų produkciją – tai 1971 metais Anglijoje pradėto judėjimo CAMRA („Campaign for Real Ale“ liet. „Kampanija už tikrą alų“) modelio lietuviško pritaikymo rezultatas.
„Kaip ir Lietuvoje, alaus rinką Anglijoje buvo užėmę didieji alaus gamintojai. Įsibrauti į ją mažiesiems buvo ne menkas iššūkis, kuriam pasiekti pasirinkta populiarinimo bei ugdymo taktika. Ji pasiteisino ir mūsų šalyje. Kaip ir britai, įsteigėme alaus broliją, organizuojančią nemokamas paskaitas, teikiančią pagalbą mažiesiems aludariams rinkodaros klausimais bei tarpininkaujančią užmezgant naudingus bendradarbiavimo ryšius“, – sako alaus specialistas V. Laurinavičius.
Tokį patį modelį po truputį imasi realizuoti ir kaimynai latviai. Šiuo metu Latvijoje alaus daryklų yra vos 20, tačiau revoliucija tik prasideda ir ilgainiui šis skaičius gali padidėti keliskart.
Santykis su didžiaisiais
Išėjus į didmiesčių rinką, kai kurių alaus daryklų apyvarta padidėjo tris keturis kartus. Jų produkcija tiekiama baruose, pilstomo alaus ir didžiosiose parduotuvėse, pristatoma mugėse ir kt. Ar neverčia sunerimti tokios tendencijos stambiųjų daryklų?
„Mažųjų aludarių konkurencija jaučiama labiausiai pigaus alaus segmente, nes pagaminti aukštos kokybės „premium“ kategorijos alų reikia ne tik puikių žaliavų ir profesionalių aludarių, bet ir geros, modernios technologinės įrangos, kuri mažajam sunkiau įkandama. Džiaugtumės, jei mažosios daryklos sudarytų didesnę konkurenciją lyderiams ir investuotų į kokybę, nes alaus daryklos mažumas pats savaime negarantuoja nei unikalumo, nei, juo labiau, kokybės“, – sako Lietuvos aludarių gildijos prezidentas Saulius Galadauskas. MADA atstovės teigimu, nerimauti stambiesiems aludariams yra dėl ko.
„Mažieji aludariai sudaro iki 10 proc. Lietuvos rinkos, tad didieji kaip ir neturėtų jausti grėsmės. Vis dėlto, manau, jaučia. Reklamos, kurią intensyviai naudoja stambiosios daryklos, poveikis nebėra toks stiprus ir daro mažesnę įtaką pirkėjo apsisprendimui. Manau, kad renkantis alų labiau dominuoja kokybės, natūralumo ir kainos santykis, nei viešųjų ryšių kampanijos su visa reklama“, – kalba L. Šileikiėnė. Iki šiol koncentravęsi į savo regiono klientus ar veikę siaurose nišose, dalis mažųjų aludarių įžengė ir į prekybos tinklus. Anot MADA vadovės, šis pasiekimas – tai ne rinkodaros taktikos, bet vartotojų poreikio rezultatas.
„Mažosios daryklos niekada neturėjo ir neturės tokio reklaminio biudžeto, kokiu disponuoja didžiosios. Mūsų produkcija prekybos centruose atsirado dėl vartotojų“, – sako ji.
Šiuo atžvilgiu, pažymi alaus ekspertas V. Laurinavičius, kad skirtingai nei idėjiniais pagrindais veikiančios specializuotos parduotuvės ar barai, prekybos centrai nesureikšmina, kokių gamintojų produktus siūlo vartotojui: „Prekybos centrai parduoda tiek alaus, kiek parduoda. Jiems neįdomu, kokios jis rūšies“, – teigia jis.
Pasirinkimas sostinėje
Kokiais kriterijais alaus pasiūlą savo klientams parenka įprastų kavinių-barų vadovai? Vilniaus senamiestyje dviem itin populiariems barams, siūlantiems platų alaus pasirinkimą, vadovaujantis Karolis Paliulis teigia, kad nors mažųjų aludarių gaminiai yra vertintini, baro lankytojai tokio skonio dar neieško.
„Šimtu procentu tikime mažojo alaus kokybe, tačiau mūsų klientai – kosmopolitai, nemažai pasaulio matę ar užsienyje gyvenę žmonės“, – teigia „Gringo pub“ vadovas K. Paliulis.
Užsukus į kitą žinomą ir itin užsieniečių pamėgtą senamiesčio kavinę, didelio alaus pasirinkimo čia nerandame. Šios kavinės direktorė teigia, kad sprendimas, kurio tiekėjo alų rinktis, priimtas atsižvelgiant į naudingiausią rinkodaros pasiūlymą. „Nesame aludė, tai, kokį alų siūlome savo klientams, – daugiau rinkodaros pasiūlymų rezultatas. Mums svarbu turėti šviesiojo, tamsiojo ir baltojo alaus, o ar jis bus vieno, ar kito gamintojo – nėra didelio skirtumo. Be to, pas mus lankosi itin daug užsieniečių, kurie tarsi išmokyti užsisako vieną, tą patį stambiojo gamintojo alaus bokalą. Jei į savo meniu įtrauktume mažai žinomo alaus, galbūt iš smalsumo klientai jo kartais paragautų, tačiau daugiau nei 80 proc. mūsų lankytojų tam neteiks svarbos“, – teigia kavinės „Cozy“ direktorė Milda Marčiukaitytė.
Pagaminta namuose
Lietuvoje gaminamas 300–400 rūšių alus, o pasaulyje oficialiai įtvirtintos net 76 šio gėrimo kategorijos. Tiesa, 76-oji kategorija „and all other“ (liet. „ir visi kiti“), tad net ir namuose pagamintas alus gali rasti savo vietą šioje skalėje.
Sparčiai populiarėjant mažųjų aludarių gaminiams, vartotojams pradėta siūlyti išsivirti alaus ir patiems, namų sąlygomis. Reikiamus ingredientus ir receptūrą siūlančios bendrovės suteikia galimybę nesudėtingai pasigaminti mėgstamą gėrimą savarankiškai.
Pasirodo, pasigaminti alų užtrunka tiek, kiek išsivirti sriubą – vos vieno vakaro darbas. Tiesa, dar lauktų brandinimas.
Toliau augs
Kalbant apie alaus rinkos ateitį, V. Laurinavičius prognozuoja dar porą metų truksiantį mažųjų aludarių augimą, o vėliau rinka stabilizuosis. Žymius pokyčius, šiuo atveju, jis matytų pasikeitus kelioms kartoms.
L. Šileikienė konkrečių prognozių nepateikia, motyvuodama nenuspėjama įstatymų situacija, ir atkreipia dėmesį į paskutinius LR Seimo mažmeninės prekybos suvaržymus.
„Natūralaus alaus populiarėjimo tendencijos kol kas tik stiprėja, todėl didžiuosiuose prekybos tinkluose mažųjų daryklų prekybiniai plotai taip pat plečiasi. Esu tikra, tai ne vienadienės mados reikalas“, – priduria MADA vadovė.
FAKTAI: Mažieji aludariai
Šalyje licenciją gaminti alų turi 74 įmonės, iš kurių aktyviai šia veikla užsiima apie 50. Alų gaminančios bendrovės oficialiai nėra klasifikuojamos į kategorijas, tačiau praktikoje jos skirstomos pagal produkcijos apimtį bei gamybos procesą į didžiuosius, mažuosius (vidutinius) ir smulkius aludarius
Pagal vidaus rinkoje parduodamą alaus kiekį, 75 proc. rinkos užima trys didžiosios Lietuvos alaus daryklos: „Švyturys-Utenos alus“ yra didžiausias, toliau pagal pardavimus rikiuojasi kone dvigubai mažesnė „Kalnapilio-Tauro grupė“ ir mažiausia iš didžiųjų alaus daryklų – „Volfas Engelman“
Toliau rinką dalijasi vidutinio dydžio alaus daryklos, parduodančios po kelis milijonus litrų alaus per metus, tokios kaip „Gubernija“, „Rinkuškiai“, „Kauno alus“ „Biržų alus“ ir mažieji, kurie parduoda mažiau nei milijoną litrų alaus per metus
Lietuvos alaus rinkoje dar vienas rimtas veikėjas – su privačiomis prekybos tinklų etiketėmis parduodamas dažniausiai labai pigus alus, gaminamas šalyse kaimynėse iš pigesnių žaliavų ir mažesnėmis darbo sąnaudomis. Šis alus užima kone 10 proc. mūsų rinkos.
Labiausiai mėgstama alaus rūšis Lietuvoje – klasikinis šviesus „lager“ tipo alus.
