Vos porą dešimčių kilometrų nuo Vilniaus nutolusiame Griciūnų ekologiniame ožkų ūkyje savaitgalį įvyko „Gurmanų fiesta“.
Šio renginio sumanytojos Dalios Ėmužytės visur buvo pilna – ji rūpinosi, kad visi šventės svečiai jaustųsi sotūs, neištroškę, rengė sūrio gamybos pamokas, o radusi laisvą pusvalandį savo ūkį aprodė „Valstiečių laikraščio“ žurnalistams bei sutiko atsakyti į jų klausimus.
Šventė Griciūnų ekologiniame ožkų ūkyje organizuojama jau trečią kartą. Kaip kilo mintis organizuoti „Gurmanų fiestą“?
Kai pradėjome rengti šias „Gurmanų fiestas“, turėjome vieną tikslą – populiarinti ožkų pieno produkciją Lietuvoje. Per tokias šventes pamatome, kokie žmonės domisi ožkų pieno produktais, iš kur jie atvyksta, sužinome, ką jie veikia gyvenime. Kiekvieną atvykusįjį į šventę registruojame, nes tik taip galime kurti ateities verslo planus. Visuomet turime mąstyti, kas mūsų laukia ateityje, nes neplanuodami, neskaičiuodami galime įkristi į gilią duobę. Neretai į šventes atvažiuoja žmonės, kurie ožkų pieno produktų ragauja pirmą kartą gyvenimą. Ir šie jiems patinka, jie pradeda juos valgyti, o kartais net specialiai atvyksta į ožkininkystės ūkius jų nusipirkti.
Kaip lietuviai vertina ožkų pieno produkciją?
Apie ožkininkystę, juolab apie ekologinę, reikia kalbėti kuo daugiau, kad žmonės žinotų, jog ji apskritai egzistuoja. Mus žeidžia pasakymai, kad sūriai skaniausi Italijoje, Prancūzijoje ar Ispanijoje, o Lietuvos gamintojų – nekokybiški ar neverti dėmesio.
Šiemet gavome Tautinio paveldo sertifikatą. Šio ženklo aš nebūčiau siekusi vien tam, kad galėčiau ant sienos pasikabinti dar vieną sertifikatą. Norėjau visiems skeptikams parodyti, kad mūsų krašte yra šimtmečių senumo sūrių gaminimo tradicijos ir mes prieš vokiečius ar prancūzus neturėtume atrodyti prasčiau ar menkiau. Mūsų sūriai yra aukštos kokybės. Šiandien iš ožkų pieno galime pagaminti ir karališką, ir brandintą, ir pelėsinį sūrį, ir dar daugybę kitų mūsų tautinio paveldo gaminių.
Užsieniečiai ragauja mūsų sūrius ir juos giria. Aš daug ką darau vien tam, kad kitiems ūkininkams būtų lengviau: kai kelią į geresnę ateitį prasiskina vienas ūkininkas, daug lengviau tą padaryti ir kitiems.
Gal Lietuvoje paprasčiausiai trūksta ožkų auginimo tradicijų?
Visi taip manantieji klysta. Prieškariu Lietuvoje buvo apie 40 tūkstančių ožkų, o dabar jų – dešimt kartų mažiau. Vadinasi, ožkininkystė visiškai sumenkinta, nors jos istorija siekia dar antikos laikus. Seniau, kai moterys neturėdavo pieno, vaikams kviesdavo žindyves arba juos maitindavo ožkų pienu. Ožkų pienu buvo maitinamas ir mitologinis didvyris Heraklis. Dar Hipokratas sakė, kad tai yra gydomasis eliksyras. Ir teisybė. Ožkų pienu, jo išrūgomis ir švariu vandeniu Šveicarijoje buvo gydoma tuberkuliozė. Ožkų pienas skatina organizmo sistemas dirbti pačias, sustiprina imunitetą.
Išvardijote tiek teigiamų ožkų pieno savybių, kad pradėjau abejoti, ar verta gerti karvės pieną, juolab kad daugeliui žmonių jis sukelia alergiją.
Ožkos yra gyvūnai gurmanai. Ne veltui savo renginį pavadinome „Gurmanų fiesta“. Ožkos racioną sudaro 200–300 įvairių rūšių augalų: nuo įvairiausių žolelių – paprastų, vaistinių, kartais net nuodingų iki krūmų, medžių. Visos medžiagos patenka į pieną, todėl ožkų pienas yra labai sveikas. Ožkų pieno molekulės yra tokios pat mažos, kaip ir žmogaus pieno molekulės, tad žmogaus organizmas šį pieną labai gerai pasisavina. Visi, kurie yra alergiški pienui, gali drąsiai, nesibaimindami gerti ožkų pieną.
Svajoju gaminti ožkų pieno ledus, nes yra nemažai žmonių, kurie suvalgo karvių pieno ledų ir juos išberia, pakyla temperatūra. Žinau, kad tokia idėja man neatneš pelno, tačiau juk ne viskas gyvenime matuojama pinigais.
Norite pasakyti, kad daug ką darote tik todėl, kad jums tai paprasčiausiai patinka?
Taip. Pateiksiu pavyzdį. Dabar auga susidomėjimas ožkų mėsa, kuri yra laikoma dietine. Vieno 5–6 mėnesių ožiuko skerdena kainuoja apie 200 litų, tačiau jį užauginti kainuoja tiek pat, o dažnai – ir daugiau. Tačiau taip aš noriu populiarinti ožkieną, kad žmonės atrastų ją ir suprastų, kad galima valgyti ne tik jautieną, kiaulieną, vištieną ar žvėrieną. Ir dabar šventėje siūlome paragauti ožkiukų sėklidžių, kurios yra geriausiais naudingiausių ir reikalingiausių organizmui medžiagų šaltinis, padedantis išgyti įvairias ligas ar jų išvengti.
Taigi ožkininkystė – jūsų gyvenimo būdas?
Vienareikšmiškai. Dabar mano ūkyje yra apie 600 ožkų, iš jų apie 260 – melžiamų. Atsimenu, kaip pradžioje visas turėtas ožkas melždavau rankomis. Tai buvo juodo ir sunkaus darbo etapas. Po darbo dienos ūkyje nejausdavau nei rankų, nei kojų. Ūkininko darbo diena nenormuota. Kartais išgirstu žmones, besipiktinančius ūkininkų produkcijos kainomis – esą ji per brangi. Visuomet tokiems kritikams norisi pasiūlyti atvykti į ūkį ir padirbėti jame savaitę ar dvi, pasisemti patirties, ir gal tuomet jie supras, kodėl tokia produkcijos kaina. Savo produkcijos kainos, kaip ir dauguma kitų ūkininkų, nekeičiu keletą metų, nors kyla pašarų, grūdų kainos, brangsta degalai, didėja mokesčiai (dauguma stambesnių ūkių yra PVM mokėtojai, tad 21 proc. nuo savo pajamų tenka grąžinti į valstybės biudžetą), reikia mokėti atlyginimus, tad šią šventę aš ir surengiau, kad atvykę žmonės pamatytų, kaip sunkiai ūkininkai užsidirba pinigus.
Pasiūla neatitinka paklausos
Pasak žemės ūkio ministro Kazio Starkevičiaus, naujuoju Kaimo plėtros programos laikotarpiu – 2014–2016 m.) gyvulininkystėms ūkiams bus teikiamas prioritetas. Ožkų ar avių ūkių Lietuvai reikia, nes kol kas tiek ožkų, tiek avių produkcijos vidaus rinkoje trūksta, apie ją nieko nežinoma kitose šalyse. Apskritai pieno produktų mes eksportuojame ne tiek ir daug. Daugiausia (apie 50 proc.) Lietuva eksportuoja mėsos gaminių, o lietuviškos produkcijos ženklas, jau seniai vertinamas Rytų šalyse, vis labiau populiarėja ir Vakaruose.
Tokie renginiai, kaip „Gurmanų fiesta“, puikiai padeda žmonėms pamatyti, kaip auginamos ožkos, kaip gaminama jų pieno produkcija. Pagaliau tai yra puiki galimybė rasti ryšį tarp kaimo ir miesto. Dažnas užsukęs čia pamato, kaip auginamos ožkos, paragauja ožkų sūrio ar net ožkų mėsos. Tai – puikus pavyzdys, kaip galime populiarinti sveikus produktus. Tokių švenčių reikia kuo daugiau. Tai rodo nemenkas susidomėjimas ja.
Pasak D.Ėmužytės, „Gurmanų fiestos“ tikslas – populiarinti ožkų pieno produkciją Lietuvoje.
D.Ėmužytės ūkyje pagaminti sūriai yra itin kokybiškai ir tikrai nenusileidžia tokia produkcija garsėjantiems vokiečiams, prancūzams ar italams.
Ožkos racioną sudaro 200–300 įvairių rūšių augalų. Visos jų medžiagos patenka į pieną, todėl ožkų pienas yra labai sveikas.
