Šiaulių apskrities pieno ūkiai jau nyksta, nes iš pieno užsidirba ne gamintojai, o perdirbėjai ir prekybininkai. Manipuliacijos pieno supirkimo kainomis vyksta ir tarp valstybių. „Valgysime nebe pieną, o cheminį šlamštą“, – sako ūkininkai.
Apraudojo paskutinę karvę
Pieno ūkį Šiaulių rajono Šakynos seniūnijos Viliočių kaime laikiusi ūkininkė Dangutė Žiulpienė nesulaiko ašarų. Šį rudenį ūkininkė pardavė paskutinę iš 33 turėtų karvių ir išsikėlė gyventi į Joniškio rajoną.
„Kiekvieną karvę išlydėjau iš kiemo su ašaromis, visas nuglosčiau, bet negalėjau jų išlaikyti, pjovė be peilio mažos supirkimo kainos, pasityčiojimas iš ūkininkų“, – pasakojo D. Žiulpienė.
Pažeminimu ji laikė nuolatinį supirkėjų „kabinėjimąsi“.
„Pieno supirkėjai nuolat keitė taisykles, tai tas negerai, tai anas, tai baltymai, tai riebumas, tai gydymas ne toks. O tas kabinėjimasis tik dėl to, kad pateisintų mažas supirkimo kainas. Ne aš viena įtariu tokią klastą“, – sakė D. Žiulpienė.
„Neprapulsiu. Auginsiu mėsinius galvijus, bet kuo daugiau pieno ūkių sunaikins su tokiomis pasityčiojimo vertomis pieno supirkimo kainomis, tuo daugiau žmonių valgys ne pieną, o cheminį šlamštą“, – apgailestavo D. Žiulpienė.
Supirkimo kaina – 60 centų, savikaina – litas
Kitas Šiaulių rajono ūkininkas, nenorėjęs viešinti pavardės, per metus atsisakė daugiau nei šimto karvių.
„Kiek galima tyčiotis iš žmonių? Pieno pagaminimo kaina - apie litą, o supirkėjai ūkininkams moka tik apie 60 centų. Kokiu kvailiu reikia būti, kad iš sunkaus darbo gautum tik pusę užmokesčio, o iš tavo triūso pelnytųsi perdirbėjai ir krautuvininkai?“ – stebėjosi ūkininkas.
Ūkininkas pradeda kurti mėsinių galvijų ūkį.
Žalio pieno niša
Lietuvos gyvulininkystės institutas, įsikūręs Baisogaloje (Radviliškio rajonas), prieš ketverius metus savo pieno ūkyje fasavo „gyvą“ pieną į plastikinius butelius ir pardavinėjo keliuose mažesniuose prekybos tinkluose.
Tuo metu institute Eksperimentinio ūkio skyriaus vedėju dirbęs Andrius Turskis, dabartinis Dotnuvos eksperimentinio ūkio direktorius, šią prekybą sumanė ir realizavo. Šviežio pieno litras pirkėjui kainuodavo litą aštuoniasdešimt centų.
A. Turskiui išvažiavus į Dotnuvą, Baisogalos pieno ūkis gyvo pieno prekybą nutraukė. A. Turskis tikisi ją tęsti Dotnuvoje.
„Tokiai prekybai reikia entuziazmo. Tada buvo labai mažos pieno supirkimo kainos, perdirbėjai labai skriaudė gamintojus, todėl buvo atidaryta „žalia gatvė“ prekiauti mažiems ūkiams šviežiu pienu. Kiti ūkininkai ir dabar dar sėkmingai pardavinėja šviežią pieną, jogurtą“, – prisiminė ketverių metų senumo įvykius A. Turskis.
Klientų šviežiam pienui iš ūkio netrūksta ir dabar, todėl ūkininkai gali ipanaudoti šią verslo nišą.
„Smagu parduoti tikrą produktą pirkėjui. O dabar dauguma žmonių yra maitinami ne pienu, o chemija. Kokios kokybės pienas, kurį gali mėnesį laikyti nesurūgusį? Vokietijoje, kur ne kartą stažavausi, ūkininkai seniai išėjo iš didžiųjų prekybos centrų į mažas parduotuves“, – sakė A. Turskis.
Lietuvos pieną išveža latviai ir estai
Į Lietuvą pradėjo važiuoti pieno supirkėjai iš Latvijos. Dėl latvių konkurencijos šį spalį Lietuvos supirkėjai keliais centais pakėlė supirkimo kainas.
„Lietuviai supirkinėja pieną Latvijoje, Estijoje. Latviai ir estai – Lietuvoje. Vežasi po kelis šimtus kilometrų pieną, bet moka daugiau nei savo šalių ūkininkams. Taip vyksta vien todėl, kad supirkėjams reikia manipuliuoti kainomis. O pienas visur vienodas. Smulkiesiems mokama visai mažai, stambesniems – šiek tiek daugiau. Tai pieno supirkėjų manipuliacijos kaina vien dėl to, kad pasidarytų kuo didesnį pelną“, – analizavo vienas stambiausių apskrities ir šalies ūkininkų, Agrokoncerno grupės vadovas Ramūnas Karbauskis.
R. Karbauskio teigimu, taip manipuliuoja ir Lietuvos supirkėjai vidaus rinkoje. Žemaitijos supirkėjai važiuoja į Aukštaitiją ir atvirkščiai.
„Norint turėti mažesnę kainą Žemaitijoje, reikia atrasti, kas pieną parduos pigiau Aukštaitijoje arba bent sakyti: štai kitur pieną aš galiu supirkti pigiau. Kol pieno Lietuvoje dar yra, situacija nepalanki pieno gamintojams. Kainas diktuoja perdirbėjai, o perdirbėjams – prekybininkai. Ūkininkai valdžioje lobistų neturi. Iš kur jų bus, kai žemės ūkio ministro neranda, Kaimo reikalų komiteto nėra iš ko sudaryti?“ – klausė R. Karbauskis.
Iš 3500 karvių ūkio – nuostoliai
R. Karbauskio vadovaujamame pieno ūkyje yra 3500 melžiamų karvių. Pagaminamos 65 tonos pieno per dieną.
„Nežiūrint, kad ūkis – didžiausias Lietuvoje, mes pieno ūkio plėtros nebevykdome. Investuojame tik į atitikimą Europos Sąjungos standartams. Pieno ūkiui nematau jokios perspektyvos, kai kainos svyruoja iki 30 procentų per metus. Tai yra neadekvatūs svyravimai rinkos sąlygomis. Kuo daugiau karvių turi, tuo didesni nuostoliai“, – sakė R. Karbauskis.
Net ir tada, kai smarkiai mažėjo pieno supirkimo kainos, parduotuvėje kainos nekrito.
„Ūkininko kainos dalis bendroje pieno kainoje sudaro vos keliolika procentų“, – sakė R. Karbauskis. Net ir didelis pieno ūkis nuolat balansuoja ant ribos – trauktis ar nesitraukti iš rinkos.
„Tie pieno gamintojai, kurie turės kantrybės ir sulauks Azijos, Afrikos valstybių praturtėjimo ir gyventojų skaičiaus augimo, sulauks totalaus pieno trūkumo ir gerų kainų. Taip, kaip sulaukė grūdų augintojai“, – mano R. Karbauskis.
Trūksta smulkiųjų pieno perdirbėjų
Šalyje trūksta smulkiųjų pieno perdirbėjų, kurie sudarytų konkurenciją stambiųjų monopolijoms.
„Seniai kalbama apie kooperaciją Lietuvoje. Daugelio Vakarų Europos valstybių pieno perdirbimo sektorius yra pačių pieno gamintojų kooperatyvų rankose. Patys gamina pieną, patys jį perdirba. Taip jie užsitikrina stabilumą ir garantijas. Jiems belieka susitarti su prekybininkais“, – sakė R. Karbauskis.
Lietuvos ūkininkai nelabai noriai buriasi į kooperatyvus, kurie galėtų surinkti ir parduoti pieną.
„Tai palikimas iš to laiko, kai ardėsi kolūkiai, buvo daug pykčio, nuostolio, susipriešinimų. Žmonės iki šiol nesugeba vienas kitam atleisti, vienas kitu patikėti“, – mano R. Karbauskis.
R. Karbauskio teigimu, masiškai šalyje naikinantis pieno ūkiams, pradės trūkti pieno ir jo produktų.
„Jau dabar žmonės valgo absoliutų, totalų šlamštą, atvežtą iš netolimo užsienio – „pieno produktus“, kuriuose nė lašo pieno nėra. Didelis klausimas, ar juose nėra genetiškai modifikuotų produktų, kurie patenka su dedamais į tuos „pieno produktus" aliejais. Ateityje to šlamšto tik daugės“, – mano R. Karbauskis.
Valdininkai atsimėtė brošiūromis
Apie tai, kokius pieno produktus rinktis vartotojui ir iš ko gaminami pieno produktai, kuriuose nėra ar beveik nėra pieno, paklausėme Šiaulių valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos viršininko pavaduotojos, valstybinės maisto produktų inspektorės Audronės Mikalauskienės.
Vietoj atsakymų gavome brošiūrų tekstų rinkinį apie tai, kokie yra sveiki pieno produktai ir kad jie gaminami tik iš pieno.
Rita ŽADEIKYTĖ