Socialiniai darbuotojai skambina varpais, kad nemokamai dalijamus maisto produktus girtuokliaujančios šeimos parduoda ir pinigus išleidžia alkoholiui. Kaip spręsti šią bėdą, galvas laužo seniūnijų darbuotojai, vylęsi, kad pinigines pašalpas pakeitus išduodamu maistu, parama pasieks vaikus.
Apie ES paramą labiausiai nepasiturintiems žmonėms skelbiama spaudoje, ji dalijama per seniūnijas.
Gavę signalą apie pardavinėjamą vaikams skirtą maistą, "Šiaurės rytai" kartu su Vabalninko seniūnijos socialine darbuotoja Virginija Juciene lankėsi pas Ramongalių kaime gyvenančią Ritą Šaulinskienę.
V. Jucienė pasakojo, kad R. Šaulinskienei bei trims jos vaikams ką tik išduota per dvidešimt kilogramų cukraus, makaronų, ryžių, konservų, anksčiau pasirūpinta, jog name nebūtų atjungta elektra, padėta įsigyti viryklei dujų. "Padedame, kuo galime. Ir pikta, ir gaila jaunos moters, kančiai pasmerkusios savus vaikus", - atsidūsta socialinė darbuotoja.
Nešienautame mūrinio namo kieme mus pasitinka amsintis šuniukas. Prieš trejus metus iš Panevėžio į Ramongalius atsikėlusiai R. Šaulinskienei namą nupirko jos dėdė. Per tuos kelerius metus keturiasdešimtmetė dukterėčia namą apleido. Šeima neturi nei daržo, nei namų ūkio. Apžvelgę lentomis bei polietileno plėvele apkaltus langus, pravėrę duris patenkame į patalpą, kuri turėtų būti vadinama virtuve. Šios namo dalies grindys išimtos, ant suplūktos aslos padėta dujinė viryklė, o ant stalą atstojančių lentų sukrauti keli priskretę dubenėliai. Labdara gauto maisto randame, tačiau ant žemės voliojasi tušti plastikiniai buteliai nuo alaus.
Pajutusi, jog virtuvėje vaikštoma, miegamojo tarpduryje pasirodo apsiblaususi bei įraudusi šio pastato šeimininkė, kuri rankomis gestikuliuodama ima aiškintis mūsų vizito tikslą. "Pardaviau, nes reikia pinigų. Ir ateity parduosiu, koks kieno reikalas. Ką noriu, tą ir darau. Ko kimbate prie manęs, juk visos, gavusios maistą, jį parduoda ir iš to gyvena", - nerišliai pakeltu tonu atsakinėja R. Šaulinskienė į V. Jucienės klausimą, ar tiesa, kad ji vaikams skirtą maistą pardavusi.
Paklausta, kaip vertinanti maistą perkančius vietinius žmones, R. Šaulinskienė atrėžė, kad jei ne vienas, tai kitas pirktų, nes visi ieškantys kuo pigesnės prekės. R. Šaulinskienei labiau rūpi, kas seniūnijos darbuotojai pasakęs apie kaime pardavinėjamą maistą. Išgirdusi, kad taip pasielgusios jos sugėrovės, R. Šaulinskienė pratrūksta: "Užmušiu raganas, savomis rankomis užmušiu. Už mano pinigus laka ir mane pridavinėja".
Kartu su namo šeimininke vaikštome po kiemą, apžiūrime tuščią malkinę. "Koks jūsų reikalas, kaip gyvensiu žiemą. Atsigulsiu nuoga, kavalieriai ateis, prisiglaus ir sušildys", - atšauna R. Šaulinskienė, paklausta kaip kartu su vaikais gyvens žiemą, jei malkomis nesirūpinanti.
Išvydęs vaikščiojančius žmones į sužėlusius žolynus šmurkšteli kažkuris iš namo šeimininkės vaikų. "Rita, mąstyk, ką darai, kodėl pečių pardavei, kaip išgyvensi?", - bando apeliuoti į sąžinę V. Jucienė. Išgirdusi socialinės darbuotojos klausimą, R. Šaulinskienė tik garsiai nusikvatoja.
"Rankos svyra, kai matai tokį moters nuopuolį. Labiausiai gaila vaikų, nes jų motinai vargu ar galima bepadėti", - sako V. Jucienė. Pasak jos, bene vienintelė priemonė, galinti užkirsti kelią gauto maisto pardavinėjimui, - viešai skelbti pirkėjų pavardes. "Juk litu pigesniu cukrumi susigundo to paties kaimo žmonės. Norėdami sutaupyti litą, jie naudojasi puolusiųjų tėvų nelaime, alkiui pasmerkia jų vaikus. Belieka fotografuoti pirkėjus bei viešai skelbti jų atvaizdus ir pavardes", - įsitikinusi V. Jucienė.
Aplankėme dar vieną probleminę šeimą. Daugiavaikė motina pripažino, kad gautą cukrų pardavusi, o už gautus pinigus vaikams pirkusi duonos. "Šiai motinai gelbsti netoliese gyvenantys tėvai, tad padėtis nėra labai tragiška", - sako V. Jucienė.
Belieka tikėtis, kad nuo vaikams skirtą maistą pardavinėjančių tėvų išgelbės aplinkinių nepakantumas. Seniūnijos darbuotojai laukia pranešimų ne tik apie pardavinėjančius labdarą, bet ir ją perkančiuosius.
