39 metų politikė buvo išrinkta Seimo nare antrą kartą iš eilės – parlamente ji dirbo Socialinių reikalų ir darbo komitete, tad šiais reikalais, panašu, yra pasidomėjusi.
M. Navickienė sako, kad kompensacijos už prastovose esančių darbuotojų darbo užmokestį gali didėti, tačiau jos turėtų būti taikomos taikliau.
Parlamentarė pripažįsta, kad prieš priėmimą nepalaikė dabartinio įstatymo dėl vaiko pinigų skyrimo visiems, nepriklausomai nuo šeimos turtinės padėties, tačiau tikina, kad dabartinė tvarka liks.
Kandidatė į ministres taip pat nežada permainų dėl antrosios pensijų kaupimo pakopos. Tačiau žada, kad ne tik našliai ar našlės, bet ir visi kiti vieniši žmonės gaus vienišo žmogaus išmoką, kuri bus gerokai didesnė už dabartinę našlių pensiją.
Kita vertus, ji neatmeta galimybės, kad ateityje gali būti pradėtos diskusijos apie didžiausių pensijų apmokestinimą, kuris yra įprastas daugelyje Europos Sąjungos šalių.
Apie šias ir kitas temas – pokalbis su M. Navickiene.
Jeigu būtumėte patvirtinta ministre, kaip siūlytumėte keisti dabartinę subsidijų darbo užmokesčiui per prastovas tvarką?
Dabar turbūt svarbiausia būtų pasižiūrėti į tai, kad šitos subsidijos, kurios šiandien yra, būtų kuo taiklesnės. Ir kad jas gautų būtent tie sektoriai ir tie dirbantieji, kuriems labiausiai reikia arba tie darbdaviai, kurie turi daugiausia galimybių priimti sprendimą atleisti savo darbuotojus, kad būtų kuo mažesni tiek darbo vietų netekimai, tiek ekonominiai nuostoliai.
Taigi, aš pasisakyčiau už visos situacijos įvertinimą ir subsidijų taikymą kuo taikliau, o ne kuo plačiau.
Ar tokiu atveju subsidijos galėtų būti didesnės, nei yra dabar?
Jeigu mes turėtume siauresnį gavėjų ratą, jos galėtų būti didesnės. Tačiau reikia pasverti valstybės biudžeto galimybes ir mes pirmu darbu tą ir padarysime, kai tik pamatysime kokia yra reali situacija.
Šeimoje auginate dvi dukras. Kaip leidžiate už jas gaunamus vadinamuosius vaiko pinigus?
Mūsų šeimoje vaiko pinigai yra kaupiami vaikų ateities studijoms. Mes esame priėmę tokį sprendimą.
Kaip manote, vaiko pinigai turi būti universalūs ir mokami už visus vaikus, nepriklausomai nuo jų tėvų turtinės padėties?
Pasakysiu taip: tokie sprendimai, kokie jau buvo priimti buvusios Vyriausybės, jie dabar tikrai neturėtų būti keičiami ar tie vaiko pinigai kažkaip „nuimami“. Tikrai to nesiimsime daryti.
Tačiau mano pozicija iki sprendimo patvirtinimo visą laiką buvo tokia, kad tie žmonės, kurie dirba, užsidirba ir moka mokesčius, geriau paramą už vaikus gautų per neapmokestinamąjį pajamų dydį. Tuo pačiu išlaikant motyvaciją dirbti, užsidirbti ir mokėti mokesčius.
O tie, kurių pajamos galbūt nesiektų tų dydžių, kuriais mes norėtume remti šeimas, turinčias vaikus, turėtų būti remiamos vaiko pinigais.
Taigi dėl pinigų mokėjimo taiklumo aš turėjau kitokią poziciją. Tačiau dabar galiojanti sistema yra tokia ir ji tokia išliks.
Jūsų partija siūlo keisti dabartinę našlių ir našlaičių pensijų mokėjimo tvarką ir mokėti išmokas visiems vienišiems žmonėms. Kodėl siūlote tokį pakeitimą ir kokio dydžio galėtų būti naujos išmokos vienišiems žmonėms?
Todėl, kad tie žmonės, kurie yra vieniši, pagyvenę žmonės, jie patiria vieną iš didžiausių socialinių atskirčių ir skurdo rizikų. Buvo suskaičiuota, kad išmokos dydis galėtų būti apie 42 eurus. Ja būtų padengiama pagrindinė komunalinių paslaugų krepšelio dalis. Tam buvo atlikti skaičiavimai.
Bet iš principo būtų noras mokėti ne tik našlių pensijas, bet ir tiems žmonėms, kurie tiesiog yra vieniši, ir visiems jiems mokėti vienodą vienišų žmonių pensiją, kuri būtų lygiai 42 eurai.
Tačiau dėl konkrečios sumos mes taip pat turėtume žiūrėti, kokios yra biudžeto galimybės. Pavyzdžiui, įstatymas būtų įgyvendinimas nuo metų vidurio arba pradžioje visiems mokėtume tiek, koks dabar yra našlių pensijos (26,13 euro, – aut. past.) dydis, o po to siektume 42 eurų dydžio.
Daugelyje Europos Sąjungos šalių, išskyrus turbūt vienintelę Lietuvą, didžiausios pensijos, tiksliau, ta dalis, kuri viršija nustatytą dydį, yra apmokestinamos gyventojų pajamų mokesčiu. Kaip manote, ar tokios tvarkos reikėtų ir Lietuvoje?
Aš manau, kad dabar labiausiai turėtume kreipti dėmesį į mažiausias pensijas gaunančius žmones, nes pensininkai vėlgi patiria didžiausią skurdo riziką.
Ir visas mūsų dėmesys turėtų būti sukoncentruotas, kad kuo labiau augtų pačios mažiausios pensijos. Čia aš kalbu ne tik apie bazinį pensijų dydį, bet ir apie tuos pačius vienišus žmones ir t.t.
Mūsų pensijų lygis, jeigu žiūrėtume į mažiausias pensijas gaunančius žmones, tikrai indikuoja, kad į juos turėtume kreipti didžiausią dėmesį.
Bet yra ir tokių, kurie gauna ir dideles pensijas, taip kurie gauna po kelias pensijas. Kaip su jais?
Man atrodo, šią situaciją galėtume diskutuoti ir kažkaip svarstyti ateityje. Dabar tokių pokyčių ar tokio apmokestinimo principo planuose neturime.
Kaip, jūsų manymu, turėtų būti indeksuojamos senatvės pensijos? Ar pritariate dabartinei pensijai, ar manote kad ji galėtų būti geresnė?
Aš pasisakau už stabilią pensijų sistemą. Toks indeksavimas, koks yra suplanuotas, gerai veikia, aš manau, tokį jį ir reikėtų palikti.
Esamas mechanizmas praėjusios Seimo kadencijos pabaigoje buvo šiek tiek patobulintas, nes inicijavau įstatymo projektą, kuriuo pensijų indeksavimas nepriklausytų nuo nedidelių bendrojo vidaus produkto svyravimų, jeigu nesikeičia darbo užmokesčio fondas, kuris realiai ir yra esminis indikatorius, sąlygojantis pensijų indeksavimo galimybę.
Su šia išlyga pensijų indeksavimo sistema, man atrodo, šiandieną veikia gerai. Svarbu, kad būtų pakankamai biudžeto pinigų mokėti tas pensijas ir kad jos nuosekliai augtų.
Neseniai Estijoje buvo pakeista antrosios pakopos pensijų kaupimo sistema. Dėl to žmonėms bus leidžiama pensijų fonduose sukauptą turtą persivesti į asmenines investicines sąskaitas. Kaip manote, ar Lietuvoje galėtų būti panašiai?
Manau, kol kas artimiausioje perspektyvoje neturėtume kaitalioti pensijų sistemos ir kaupimo principų, nes visai neseniai jis buvo persvarstytas ir keistas. Kiekviena intervencija į tą sistemą sukelia tam tikrą žmonių neužtikrintumą.
Dabar, man atrodo, svarbiausia yra, kad socialinė apsauga, pensijų sistema, kad viskas būtų gana stabilu ir žmonės jaustųsi saugiai. Ypatingai Covid-19 pandemijos fone.
Taigi, manyčiau, kol kas neturėtume kalbėti apie pokyčius. Nebent kai po kurio laiko pamatysime kitas finansines galimybes, kitus išteklius, tada galėtume grįžti prie šių klausimų.
Europos Sąjungoje pasiūlyta direktyva dėl vienodų minimalios mėnesinės algos (MMA) nustatymo principų. Ką manote apie šią iniciatyvą ir kaip Lietuvoje turėtų būti nustatoma MMA?
Europos Sąjungos direktyvos paprastai turi savyje tam tikrą logiką. Tik, aišku, kiekvienai šaliai narei reikia pasverti, kokios yra jos finansinės galimybės.
Aš manyčiau, kad kalbėti vien tik apie MMA galbūt nėra paprasta, todėl kad yra rajonai ir regionai, kuriuose žmonės patiria tam tikras rizikas neturėti darbo vietų, nes darbdaviai neišgali mokėti MMA. Turėtume suprasti, kad skirtinguose rajonuose yra skirtinga situacija.
Man atrodo, turėtume labai atsakingai žiūrėti, kad mūsų orientavimasis į MMA nepadarytų nuostolio darbo vietoms ypatingai regionuose.
Kaip manote, koks bus didžiausias iššūkis naujame darbe, jeigu būsite patvirtinta ministre?
Mano didžiausias asmeninis iššūkis yra gerinti paslaugų prieinamumą visoje Lietuvoje tiems žmonėms, kuriems labiausiai reikia pagalbos. Tai yra kalbėti apie įtrauktį tų visuomenės grupių, kurios patiria didžiausią atskirtį. Ar tai būtų žmonės, auginantys neįgalius vaikus, ar vieniši senoliai, ar vieniši tėvai auginantys vaikus.
Mes turime daug prielaidų galvoti, kad dabartinė sistema savivaldybėse yra labai netolygi. Yra labai daug institucijų, kurios bando tarpusavyje nusikratyti problemų vietoje to, kad siūlytų sprendimus.
Puikiai suprantu, kad net pati geriausia sistema atsiremia į žmonių požiūrį, į tą žmogiškąjį faktorių. Bet pati sau keliu žmogišką tikslą, kad žmonės, kurie teikia paslaugas, kurie dalyvauja šioje sistemoje, kad mes visi prisiimtume bendrą atsakomybę. Atsakomybę už tai, kad paslaugų nesuteikimas laiku neprivestų žmonių prie tokių situacijų, kai turi pasiimti autizmo spektrą turintį vaiką ir šokti su juo nuo tilto.
Manau, tai bus vienas iš svarbiausių uždavinių. Šis iššūkis, aišku, nėra lengvas ir paprastas, bet individualizuotų paslaugų prieinamumas ir suteikimas vienodai visoje Lietuvoje šiandien dar tikrai nėra išspręstas.
Kokios vadovaujamo darbo patirties turite ir ar galvojate, kad filosofija, kurią studijavote, padės naujame darbe?
Galiu pasakyti, kad filosofija gali padėti bet kokiame darbe. Dar norėčiau pasakyti, kad jeigu yra moksleivių, kurie skaito šitą interviu ir neapsisprendžia, kur jiems reikia stoti studijuoti, kas buvo ir mano atveju, aš tikrai labai rekomenduoju baigti filosofijos studijas.
Man atrodo, kad visi mano gebėjimai apibendrinti gaunamą informaciją, daryti išvadas, kiti dalykai, kuriais džiaugiuosi kaip susiformavusiais švietimo sistemoje, jie atėjo iš filosofijos.
Esu dirbusi ir privačiame versle, paslaugų srityje – nuo personalo vadovės iki padalinio vadovės. Taip pat esu turėjusi asmeninį verslą, kuris buvo plėtojamas apie 3 metus. Ir tada kai mus „ištiko“ pirmojo vaiko klausimas šeimoje (nusijuokia, – aut. past.), tai buvo nuspręsta, kad tą veiklą tęsiu.
Tačiau „ištikus“ antro vaiko klausimui, nusprendžiau labiau prisidėti prie politinės partijos veiklos. Atsisakiau darbo privačiame sektoriuje ir galvojau, kad laikina stotelė bus prisidėti prie tų, kuriais tikiu. Tai buvo tuo metu Andriaus Kubiliaus vadovaujama partija ir Vyriausybė.
Bet kažkaip nepavyko ramesnis gyvenimo etapas. Iš karto teko koordinuoti 2012 m. rinkimų kampaniją. Po to tapau partijos vykdomąja sekretore, kas buvo didelis iššūkis, nes sąlyginai buvau gana jauno amžiaus, moteris nėra buvusi tokiose pareigose. Vykdomasis sekretorius atsakingas už organizacinį ir materialinį visos partijos aprūpinimą. Tai buvo tikrai didelis iššūkis. Juo labiau, kad politinė partija veikia kitaip nei verslo sistema.
Po to įvyko 2016 m. Seimo rinkimai, kuriuose laimėjau Seimo nario mandatą. Nežinau, ar čia galima vadinti vadovaujančiu darbu, veikiau telkiančiu – ieškoti sutarimų tiek tarp frakcijos kolegų, tiek galbūt tarp politinių oponentų. Šis darbas suteikė tam tikros politinės patirties ir suvokimo, kaip tie sprendimai gali veikti.
Tokia ta mano patirtis, tikiuosi, dar vienas naujas iššūkis suteiks taip pat daugiau tiek patirčių, tiek galimybių realizuoti jau turimas.
