Ilgus metus Norvegijoje gyvenęs ir statybų verslą turėjęs A. Grigaitis į Lietuvą sugrįžo pernai.
„Kad ir kaip gerai buvo Norvegijoje, kamavo nostalgija tėvynei“, – pripažino vyras.
Grįžęs į tėvynę A. Grigaitis taip pat įsisuko į statybų sferą, tačiau paraleliai svarstė, kaip susikurti šeimyninį verslą, kuriame galėtų dirbti kartu su žmona.
„Grįžęs į Lietuvą važinėjau po kaimelius, lankiau giminaičius. Ne tik gyvuosius, bet ir mirusiuosius. Pasidžiaugiau, kad Lietuvoje kapai prižiūrėti ir sutvarkyti, smarkiai apleistų mačiau labai mažai. Tad man kilo klausimas: o kas juos tvarko, jei nemaža dalis lietuvių yra emigravę?
Negi visi grįžę iš emigracijos pirmąją dieną sėdi alubaryje, o antrą dieną jau skuba į kapines? O gal greičiau samdo pogrindyje esančias močiutes, moka pinigus, kad jos prižiūrėtų ir jų artimųjų kapus.
Tad man ir kilo mintis ištraukti tokią paslaugą į dienos šviesą, padaryti, kad ji būtų legali“, – pasakojo interneto svetainę senkapis.lt įkūręs A. Grigaitis.
Ištyrinėjęs rinką, jis sakė neradęs, kad kas nors Lietuvoje oficialiai siūlytų būtent tokią paslaugą – kapinių lankymas ir priežiūra. Tokias paslaugas pavyko aptikti nebent įmonių, kurios siūlo kur kas platesnį asortimentą, pradedant paminklų statymu ir baigiant skaldelės pylimu, tinklapiuose.
„Dabar aš siūlau konkrečias paslaugas: aplankyti kapą, uždegti žvakes, nuravėti piktžoles, pasodinti, palaistyti gėles, nuplauti paminklą ir t. t. O kaip visa tai transformuosis ateityje, negaliu pasakyti. Gal po dešimties metų darysime iš kapų vaizdo transliacijas, galbūt skraidys palydovai ir dronai, kapui sutvarkyti nereikės žmogaus rankų. Niekas dabar negali pasakyti, kas bus ateityje“, – kalbėjo A. Grigaitis.
Vyras iškėlė sau tikslą, kad ši paslauga būtų pasiekiama pačiomis moderniausiomis priemonėmis – internetu arba mobiliosiomis aplikacijomis. Tačiau greitai suvokė, kad ne visi klientai puikiai valdo šiuolaikines technologijas.
„Nuvykę prie kapo mes užfiksuojame GPS koordinates, padarome kapo nuotrauką, taip pamažu kaupiame duomenų bazę. Neslėpsiu – surasti kapą nėra paprasta. Šiuo metu Lietuvoje veikia apie pustrečio tūkstančio kapinių. Deja, niekas negali pasakyti, kiek tiksliai, nes šiandien mūsų šalyje nėra vienos kapinių priežiūra užsiimančių įstaigų vienijančios institucijos. Už didžiąją dalį kapinių atsakingos vietinės savivaldybės, tačiau jos pačios kartais net nežino, kiek jų teritorijoje yra kapinių ir juo labiau kas jose palaidota“, – pasakojo idėjos sumanytojas.
Nusprendusiems pasinaudoti jo siūloma paslauga, svetainėje pateikiama anketa, kurioje prašoma ne tik pateikti tikslius mirusiojo duomenis, bet ir kiek galima tiksliau nurodyti kapo vietą, pavyzdžiui, kurioje vietoje jis yra nuo pagrindinio įėjimo, kelintas kapas yra eilėje ir t. t.
Tačiau bent kol kas retas kuris naudojasi tokiu užsakymo būdu. Visgi daugiausia užsakymų sulaukiama telefonu.
„Matyt, vyresniajai kartai vis dar sunku suformuoti užsakymus kompiuteriu ar išmaniuoju telefonu. Jiems paprasčiau paskambinti ir žodžiu bandyti išaiškinti, kur yra kapavietė. Tad daug laiko sugaištame rinkdami reikiamą informaciją. Neretai būna, kad žmonės skambina net iki galo neperskaitę, kokias paslaugas mes teikiame, pavyzdžiui, prašo atvežti žemių...“ – pasakojo senkapis.lt įkūrėjas.
Vyras paneigė mitą, kad tokia paslauga domina nebent emigrantus. Esą ne vienam ir gyvenančiam Lietuvoje nemenku iššūkiu tampa tinkama artimųjų kapo priežiūra, jei jis yra kitame Lietuvos gale. Pasak jo, kol kas pagrindiniai tokios paslaugos užsakovai – 45-55 metų tautiečiai.
„Matyt, vyresnieji patys turi daugiau laiko ir gali susitvarkyti artimųjų kapus. Arba jiems atrodo nepriimtina, kad svetimas žmogus ateitų uždegti žvakę ar pamerkti gėlių. Aš manau, kad mūsų klientų karta dar auga ir po kokių dešimties metų situacija bus kitokia“, – svarstė vyras.
A. Grigaitis pasakojo, kad tvarko ir lanko bet kuriai religijai priklausiusio mirusiojo kapavietę.
„Taip pat neišskiriame, ar tai savanorių, šaulių, ar Antrojo pasaulinio karo karių kapavietės. Lietuva visada buvo turtinga įvairių tautybių gyventojų. Amžino poilsio čia yra atgulę ir litvakai, ir totoriai, ir stačiatikiai, ir kitatikiai ar ateistai. Visi turime žemišką pradžią ir pabaigą, visi esame žmonės. Atminimas ir pagarba visiems yra vienodai svarbus“, – akcentavo vyras.
Pasiteiravus, ar nebuvo baimės pradėti liūdnomis nuotaikomis pagrįstą verslą, A. Grigaitis purtė galvą: „Į viską reikia žiūrėti profesionaliai. Aš kaip tik norėčiau, kad kapų lankymas žmonėms nesiasocijuotų su liūdesiu ar sunkia našta. Liūdna yra tik tuomet, kai eini per kapines ir matai užaugusias džiungles“, – svarstė A. Grigaitis.
Autorius: Edita GUDAVIČĖ.
