Akvilė Kavaliauskaitė, LRT televizijos laida „Emigrantai“, LRT.lt
Airijoje gyvenantis Raimundas Lukštas jau tris mėnesius yra apylinkės šlavėjas Korko mieste. Į šį socialinį darbą vyriškis kasryt eina entuziastingai nusiteikęs, mat pagaliau jaučiasi reikalingas ir jo nebekamuoja negatyvios mintys. Lietuvis laidai „Emigrantai“ sako nekreipiąs dėmesio, jog mokama alga yra vos 20-ia eurų didesnė už bedarbio pašalpą, svarbiausia – blaivus ir šviesus gyvenimas. Išlipusį iš alkoholio liūno Raimundą aplankė ir poezijos mūza – vyras išleido pirmąją eilėraščių knygą.
Į Korko apylinkes Raimundas dažnai atvažiuoja pažvejoti ir pasigėrėti nuo kalno atsiveriančia panorama. Čia puikiai kimba menkės, kurias, ką tik pagautas, lietuvis veža parduoti tautiečiams. Kilogramas žuvies – 6 eurai, daug pigiau nei prekybos centre. Į žvejybą Raimundas ima tik meškerę. Ne taip, kaip anksčiau, kai pirmiausia pasirūpindavo buteliu stipraus alkoholio ir cigaretėmis. Mat jau 13 metų vyras negeria. Sako, kad vieną dieną pasiekė dugną ir suprato – daugiau nebegali.
Alkoholyje savo laimę paskandinęs ir vėl išgelbėjęs Raimundas džiaugiasi po dvejų metų nedarbo pagaliau turintis ir užsiėmimą – šluoja Korko priemiesčio gatves.
„Darbą pradedu 9.30 val. ryte – jis trunka keturias valandas: renku šiukšles, pašluoju, kartais pjaunu žolę, kartais dažau kokią tvorą. Tokie viešieji darbai“, – pasakoja emigrantas.
Kad taptų šlavėju, turėjo nugalėti ne vieną konkurentą
Rytais šlavėjas keliasi be žadintuvo. Niekada nemėgo ilgai drybsoti, be to, kai turi darbą, atsiranda motyvacija šokti iš lovos. Triūsiantį su ryškiai geltona liemene aplinkiniai gyventojai lietuvį mato dar tik tris mėnesius. Kol kas su didesniais iššūkiais naujajame darbe vyras sako nesusidūręs.
„Dirbant užsienyje niekada nereikia skubėti, nes viską padarai greičiau, nei reikia, ir paskui nebežinai, ką daryti, ir tada prasideda nebegeri dalykai. Ir aš neskubu. Arba reikia kur nors pasislėpti, kad tavęs nematytų. Na, į ką panašu, jeigu stovi kaip stulpas ir neaišku, ko ten stovi“, – sako „Emigrantų“ pašnekovas. Raimundas anksčiau gal net įsivaizduoti negalėjo, kad teks rinkti prie žemės prikepusias nuorūkas, skardines ar plastiko maišelius. Tačiau darbu vyras patenkintas, kas rytą keliasi su džiaugsmu ir niekada nesimuliuoja. „Dabar dar gabalą gatvės pridėjo, bet aš žinau, kad man laiko užteks per akis, tai aš padėkojau. Pridės dar tiek pat, vis tiek laiko užteks“, – sako vyriškis.
Į savo darbą Raimundas žiūri filosofiškai, bet ar galėtų tai dirbti gimtinėje, kur daugiau pažįstamų ir giminaičių, – abejoja: „Dabar gal... Reikia pripažinti, kad nuo tam tikros vidinės psichologinės pakylos nulipti reikėjo – kaip čia atrodys, kas bus, kai sužinos. Visada yra tokia baimė – ką pagalvos, kas ką pasakys.“ Gal kas ir pamanys, kad šluoti gatves – per daug garbės neatnešanti veikla. Paradoksas: tokį darbą Airijoje gauti – labai sunku. Tam, kad taptų oficialiu savo apylinkės šlavėju, Raimundui teko nugalėti ne vieną konkurentą.
„Yra padaryta atitinkama programa visiems bedarbiams ir pagal tą programą jie atrenka – ne taip, kad atėjai, nori ir še tau. Nežinau, kiek buvo tų kandidatų, aš jų mačiau kokius šešis septynis. [Per atranką] turi pristatyti šiokią tokią savo biografiją, [pasakyti], kur gyvenai, kad esi neteistas ir t. t. Ir paskui po savaitės pranešė, kad tinku“, – laidai „Emigrantai“ pasakoja Raimundas.
Be darbo buvo dvejus metus
Viešieji darbai – kone vienintelis išsigelbėjimas įvairiausiems nelaimėliams: buvusiems alkoholikams ar narkomanams, dėl kitų priežasčių nusigyvenusiems žmonėms. Korko savivaldybė tokius darbuotojus akylai prižiūri. Vienas paslydimas, ir darbą gali pamiršti.
„Nežinau, kas bus toliau, džiaugiuosi, kad aš dabar jį turiu. Tas darbas man duotas metams“, – sako emigrantas.
Kol pagaliau pradėjo šluoti gatves, Raimundas be darbo sėdėjo ištisus dvejus metus. Vyriškis sako savo kailiu patyręs, kad vyresnio amžiaus imigrantui, neturinčiam tobulų anglų kalbos žinių, įsidarbinti iš esmės neįmanoma. Pasiseka tik vienetams.
„Mano amžiaus vyrui Lietuvoje ieškoti darbo yra nesąmonė. Jeigu turi draugų, giminių, tu jį gal ir gausi. Jeigu neturi, kas tą darbą duos? Sakys, kur tu anksčiau buvai. Yra šansas Lietuvoje gauti darbą? Nėra. Ir artimiausiu metu nenusimato.
Čia negąsdina tas žmogaus amžius. Bet žiūrint, kokio darbo ieškai. Jeigu man reikėtų, sakykim, dirbti statybose, aš tikrai nesuspėčiau kartu su jaunais vyrais, kurie nieko daugiau gyvenime nedarė, o vien tik tai“, – tvirtina emigrantas.
Pašnekovas su skausmu prisimena tuos dvejus nedarbo metus. Prieš 13 metų iš alkoholizmo vos išsikapstęs lietuvis sako, kad nieko neveikimas buvusiam alkoholikui – pats didžiausias prakeiksmas.
„Nori nenori tos mintys lenda. Na, pabandykite įsivaizduoti save kiekvieną vakarą ant tos kušetes. Mėnesį, pusę metų, metus. Kokių minčių spektras ateis? O kai gavau darbą, pradėjau naktimis miegoti“, – „Emigrantams“ sako Raimundas.
Vyriškio teigimu, būti bedarbiu yra labai sunkus darbas: „Labai lengva paslysti. Taip lengva, kad net neįsivaizduojate, – alkoholis, narkotikai, kas tik nori. Nes nebežinai, nei ką darai, nei ar tu iš viso reikalingas šiame gyvenime. Pagalvoji – į Lietuvą parvažiuosi, o ką ten veiksi? Čia dar šiaip taip pragyveni, o ten išvis esi nulis.“
Prieš išvykdamas į Airiją, Raimundas Lietuvoje dirbo taksistu. Emigracijoje pradėjo kaip daugelis vyrų – nuo statybų. Tikslą emigrantas turėjo paprastą – nusipirkti naujesnį automobilį. Ir užsiliko. Dabar Airijoje gyvena jau devynerius metus. Bandė grįžti į Lietuvą, bet tėvynėje neįsitvirtinęs vėl nusipirko bilietą į Korką. Vyras troško tapti apsaugininku. Ir tapo. Tik, deja, šešerius metus apsaugos firmoje išdirbusiam vyrui darbdaviai vis mažino darbo valandas, kol tiesiog nebeliko ką dirbti.
„Kai netenki darbo, ieškai, kaip gyventi toliau. Man priklausė bedarbio pašalpa, man ją pradėjo mokėti. Aš išsinuomojau šitą butą. Pasirodo, priklauso dar viena pašalpa – padeda mokėti už nuomą. Atėjo žiemos sezonas, pasirodo, dar priklauso pašalpa už šildymo sezoną, bet ji ten juokinga“, – pašalpas, kurias gavo netekęs darbo, vardija Raimundas.
Paskaičiavus bedarbiams Airijoje mokamus pinigus, gali pasirodyti, kad nedirbti čia – ne taip jau ir blogai. Kas savaitę bedarbiai gauna 188 eurų (650 litų) pašalpą. Valstybė taip pat kompensuoja būsto nuomą – tam skiriama 80 eurų per savaitę, o prasidėjus šildymo sezonui moka 20 eurų kompensaciją už šildymą. Viską sudėjus išeina, kad bedarbis per mėnesį iš valstybės gauna maždaug 1150 eurų (kone 4000 litų).
„Nežinau, ką gali bedarbis Lietuvoje gaudamas pašalpą, nelabai žinau, kiek jis ten gauna. Man labai padėjo tai, kad aš nerūkau, negeriu. Cigarečių kainos – kosminės...“ – sako emigrantas.
Gavęs darbą, pradėjo naktimis miegoti
Dabar, kai dirba šlavėju, pašnekovas tikina esąs daug laimingesnis nei tada, kai dienų dienas leido ant kušetės, – ir tikrai ne dėl to, kad gauna daugiau pinigų, o todėl, kad sąžinė ramesnė.
„Dirbdamas gaunu 20-ia eurų daugiau negu nieko neveikdamas, gyvendamas iš pašalpų. Bet va – pradėjau miegoti naktį. Nervai atsileidžia. Ir aš patenkintas tuo darbu“, – tvirtina Raimundas.
Pašnekovas potencialius emigrantus ragina nesusivilioti lengvais pinigais. Devynerius metus emigracijoje praleidęs vyras žino ne vieną pavyzdį, kaip Airijos valdžios gerumu sumanę pasinaudoti tautiečiai greitai buvo sučiupti už rankos.
„Kai susirenki pašalpas, nereiškia, kad visą laiką sėdėsi, gausi tas pašalpas ir nieko neveiksi. Anksčiau taip buvo daroma. Tuo labiau kad mūsų tautiečiai, kiek žinau, tada pašalpą gaudavo į banko kortelę. Jis, atsiprašau, buvo pirmas pijokas kaime, išvažiavo kažkaip, padirbo čia, tada grįžo atgal į Lietuvą, pašalpa kone 800 eurų per mėnesį. Lietuvos pinigais kiek bus? 2500 litų. Kas pas mus kaime tokį atlyginimą gauna? Niekas. Mieste ne visi gauna. Airijoje pradėjo žiūrėti – pašalpą moka Airijoje, o pinigus išsiima Lietuvoje. Na, ir jie pradėjo judinti tuos žmones, kurie sėdi ir nieko neveikia“, – laidai „Emigrantai“ pasakoja Raimundas.
Be automobilio vyras Airijoje sunkiai išsiverstų. Juk reikia kažkaip nuvažiuoti į žvejybą, aplankyti už keliolikos kilometrų esančiame miestelyje gyvenančius artimuosius. 2001-ųjų gamybos BMW suryja nemažą šlavėjo iš Lietuvos pajamų dalį: „Mašiną čia išlaikyti vis dėlto kainuoja. Jeigu ji tokia nedidukė, kaip mano, kas tris mėnesius 200 eurų moki už kelius. Plius draudimas. Na, draudimas dabar mažas – už metus dabar sumokėjau 400 eurų su trupučiu.“
Metus gerti Raimundui prašviesėjo akyse, o atsisakius cigarečių pastorėjo piniginė, ir vyras jaučiasi geriau. Tik viena bėda: nerūkant labai greitai užaugo pilvas, kurio lietuviui niekaip neišeina atsikratyti: „Tai aš vaikštau į baseiną, tipo svorį metu. Pusmečiui kainuoja 200 eurų, metams – 400 eurų.“
Dvejus metus iš eilės niekaip darbo Airijoje negavęs Raimundas nusprendė laiko veltui nešvaistyti. Jis pagaliau pradėjo mokytis anglų kalbos – lankė nemokamas pamokas netoliese esančiame vienuolyne. Tačiau gavus šlavėjo darbą mokslus teko nutraukti.
Raimundas prisipažįsta – gyvenime padarė daug klaidų. Ir kiekvieną likimo siųstą išbandymą jis priima kaip pamoką arba atlygį už savo paklydimus.
„Jeigu man tą darbą davė, vadinasi, aš kažko turiu išmokti. Gal to nuolankumo dar neturiu tiek, kiek jo reikia. Aišku, kad neturiu“, – mano „Emigrantų“ pašnekovas.
Ilga kova su alkoholizmu
Vyriškis tiksliai žino, kiek laiko nevartoja alkoholio, – 13 metų. Tiksliai žino ir datą, kada metė rūkyti. Jis drąsiai pasakoja apie savo praeitį, kurią kiti jo vietoje mieliau nuslėptų: „Pastaruoju metu gerdavau samagoną. Tai buvo pagrindinis gėrimas, nes jis pigiausiai kainavo ir labiausiai mušė į galvą.“
Raimundas girtauti pradėjo vos dvidešimties. Anot vyro, jo, kaip alkoholiko, stažas – 19 metų. Vos baigęs mokyklą, jis pamažu ėmė artėti prie dugno, kol galiausiai jį pasiekė.
„Kaip kad geras arklys išneša raitelį, taip organizmas mane „išnešdavo“. Ryte niekada nesimatė, kad gėriau, tuo labiau nebuvo galima užuosti. Galvos neskaudėjo, rankos nedrebėjo, prakaitas nemušė“, – pasakoja Raimundas.
Galite sakyti, kad jaunystėje daug kas pakilnoja vieną kitą taurelę, o paskui apsiramina, kad tai ne liga. Raimundas jums tuoj pat paprieštarautų. Nes jis įsitikinęs: jau jaunystėje gerdavo ne dėl to, kad linksma, – jis jau tada turėjo rimtą problemą, ir jeigu tada ją būtų išsprendęs, galbūt dabar svečiuotumėmės ne pas gatves šluojantį buvusį alkoholiką, o pas verslininką, menininką ar kitą elito atstovą.
Vos ne dvidešimt gyvenimo metų alkoholis buvo Raimundo viršininkas, patarėjas ir nuodėmklausys. Jam kilnoti taurelę atrodė gyvybiškai svarbu – svarbiau už bet ką kita.
„Paskui žiūri, kad darbas pradeda maišyti pjankėms. Tai ką reikia daryti? Reikia mesti darbą. Nes jeigu tu jo nemesi, jis tave išmes, kadangi gėrimas – tai šventa. Ir pats to nesupranti. Ir kažkaip gyvenimas taip neteisingai pasisuka ir tu krenti į apačią. Į akis niekas nieko nesako, na, ką sakysi – gal žmogus ir neblogas, bet va – geria per smarkiai. Tas „per smarkiai“ – tai tiek, kiek jūs matėte, o kiek nematėte? Pats sau bijai pasakyti“, – sako Raimundas.
Per alkoholį vyras prarado darbą, šeimą, aplinkinių pasitikėjimą. Jam pačiam labai gaila, kad taip ilgai į pasaulį žvelgė užpiltomis akimis. O svarbiausia, kad ir kaip stengėsi, niekaip nepavykdavo išsikapstyti. „Kad esu alkoholikas, susigaudžiau gana greitai. Pirma mintis, jeigu susigaudai, kad jau esi alkoholikas, atrodytų, turėtų būti – gal galima čia dar ką nors padaryti. Bet man mintis buvo: na, ką – alkoholikas, tai dabar ir gerk, kol numirsi“, – kalbėdamasis su „Emigrantais“ prisimena Raimundas.
Jis vis bandydavo kurį laiką negerti. Devyni mėnesiai. Kai jam tiek laiko pavyko ištverti be taurelės, vyras pamanė, kad pagaliau išsilaisvino. Deja, klydo.
„Negėriau devynis mėnesius ir tada dar mečiau rūkyti. Nerūkiau apie porą mėnesių. Tada atsitiko taip, kad žuvo mano pusbrolis, – aš užrūkiau ir išgėriau. Tik neprisimenu, ar iš pradžių išgėriau, paskui užrūkiau, ar atvirkščiai. Aš tris dienas vartojau alkoholį, o paskui vėl pusę metų negėriau. Tik tiek, kad vėl rūkiau. Tai aš sakau: viskas, aš laimėjau prieš tą alkoholizmą“, – pasakoja Raimundas.
Praėjus trims mėnesiams, Raimundas su draugais susėdo prie stalo. Šalta degtinė, užkanda – manė, smagiai praleis vieną vakarą. Vėlgi – vieno vakaro jam neužteko, reikėjo dar ir dar.
„Susėdome, išgėrėme, padainavome. Tik aš dar penkias dienas dainavau po pirmo vakaro. O visi kiti – padainavo ir rytoj į darbą. O man penkias dienas dainuoti reikia. Paskui praeina trys mėnesiai ir jau ne penkias, o septynias dienas dainuoti reikia. Tada praeina ne trys mėnesiai, o du, ir reikia dainuoti dvi savaites. Ir tada, matyt, aš taip norėjau mesti gerti, kad sau fiksuodavau, kiek dienų geriu, koks tarpas buvo tarp tų užgėrimų. Kai per vieną mėnesį aš užgėriau keturis kartus...“ – nutęsia pašnekovas.
Per visą mėnesį – vos kelios blaivios dienos. Pradėjęs šitaip gyventi Raimundas suprato, kas yra tikrasis dugnas. Ir pagaliau priėmė pagalbą.
„Na, sakau – viskas, broli, dabar arba – arba. Ir taip išėjo, kad mane surado tokie žmonės, pasiūlė programą, kuri vadinasi 12-os žingsnių. Aš lankau palaikymo grupę ir visą tą laiką kažkaip nebegeriu“, – pasakoja emigrantas.
Pasirašytų po draugo ištartais žodžiais
Rūkyti Raimundas metė jau Airijoje. Vyras tikina, kad norint atsisakyti priklausomybės reikia rasti raktą, mintį, kuri ją nugalėtų. Jis noriai patirtimi dalijasi su kitais.
„Galvoju, palauk, maža to, kad su darbais sunku, tas, anas nesiseka, tai aš dar rūkau, žmonėms, kurie naudojasi mano silpnybe, pinigus moku, tai aš tada – visiškas mulkis. Mane toks pyktis paėmė. Aš dar sveikatą gadinu, dar ir kainuoja brangiai. Ir sakau – viskas, mesiu. Taip apsidžiaugiau ta mintimi, kad rytoj metu rūkyti, aš taip tą dieną rūkiau, taip kaifavau nuo to, kad rūkau“, – neslepia Raimundas.
Anot Raimundo, vienas alkoholikas – tai ne viena, o daug problemų, nes juk kenčia ir artimieji.
„[Po to, kai mečiau,] išgerti norėjosi, bet kaip čia pasakyti – [atsirado] kitas noro ir supratimo, kas tai yra, lygmuo. Man tai yra mirtis ir nuodas. Baisiausia tai, kad mirtis – ne iš karto. Atsimenu žodžius, kuriuos mano draugui pasakė jo mama: numirtum dabar, apverkčiau tave vieną sykį, o dabar verkiu kiekvieną kartą, kai matau tave tokį. Aš įsivaizduoju, kiek aš savo mamaitei, amžiną atilsį, kraujo išgėriau“, – kalbėdamasis su „Emigrantais“ apgailestauja Raimundas.
Jis priduria džiaugsiąsis, kad mama dar spėjo pamatyti jį blaivų. „Gerai nors tiek, kad ji mane blaivų šešerius metus matė. Tai tam tikrą dalį savo kaltės aš vis dėlto atpirkau, nes tiek nervų jai sugadinau. Anūkai manęs išgėrusio nematė, žentas irgi, tikiuosi, tokio ir nepamatys“, – sako Raimundas.
2001 metų liepos 1-ąją pašnekovas jautėsi tarsi iš naujo gimęs. Visus savo pragyventus metus jis perskiria į dvi dalis – kai gėrė ir kai pagaliau išsivadavo. Žvejyba, televizija, susitikimai su artimaisiais – štai kas dabar džiugina beveik dvidešimt metų alkoholiui vergavusį Raimundą. Ir nors dažnai sakoma, kad poetai be taurės vyno neturėtų įkvėpimo, mūsų pašnekovas tvirtina priešingai. Būtent metęs gerti jis išleido pirmąją savo eilėraščių knygą.
Raimundas nežino, ar gali save vadinti laimingu žmogumi. Tik dėl viena neabejoja: geriau blaivam Airijoje rinkti šiukšles negu girtam šokti ir dainuoti.
„Vienas mano draugas pasakė labai gerus žodžius: į pačią geriausią dieną, kada gėriau, nemainyčiau pačios blogiausios, kuri yra dabar, kai nebegeriu. Sakė ne dėl to, kad gražiai pasakytų, o todėl, kad žinojo, ką sako. Po tais žodžiais aš irgi pasirašyčiau“, – teigia Raimundas.
