Taigi susitikimas su Rimantu Žyliumi įvyko. Per tą valandą suspėjome aptarti tris temas. Visų pirma, mano straipsnį „Verslo Žiniose“ , kokie galėtų būti Ūkio ministerijos darbo sėkmės kriterijai, ir pagrindines kliūtis siekiant permainų valstybėje.
Taigi www.skatinimoplanas.lt interneto portalo atsiradimo istorija yra visai nepaprasta ir jau turbūt kokia dvidešimta versija. Portalo savininkai labai greitai mokosi ir progresuoja, todėl, jeigu turite pasiūlymų, – siųskite juos, pagal galimybes koreguos. Beje, buvo įdomi frazė, kad dauguma tarnautojų mano, kad toks viešumas labai palengvina žurnalistams gyvenimą. Dabar net nereikia į tarnautojus kreiptis, kad sužinotų, kas yra blogai.
Ūkmin‘o veikla yra labai plati ir visada kyla klausimas: o kaip ją vertinti? Tai labai panašu į gyvenimo vertinimą. Jeigu pažiūrėtum iš filosofijos taško, reiktų viską vertinti per vertybes. Beje, man krikščioniškosios vertybės pradeda po truputį nepatikti. Jos visai nekalba apie tai, kad tik dirbdamas pasieksi tikslą. Bet užtat sako, kad per kančias į dausas, gal todėl ir kalbama, kad sukandus dantis veržtis diržus. Vertybės nereikalauja, kad žmogus būtų garbingas visiems, o tik kažkam išskirtinai. „Nemeluok“ - tai nereiškia, kad turi atsakyti už savo žodžius. Bet Ūkmin ne religinė organizacija ir jai reikia kažko labiau apčiuopiamo. Trumpai diskutavom, ar pridėtinės vertės kūrimas galėtų būti tas matavimas, į kurį reikėtų ministerijai orientuotis. Kaip ir taip, ir jį galima išmatuoti, nes PVM mokestis yra sukurtos pridėtinės vertės atspindys. Bet, deja, dėl mokesčių kaitos būtų sunku pasakyti, kokią įtaką turėjo Ūkio ministerijos veikla. Dar vienas iš paminėtų variantų buvo gyvenimo kokybė. Aišku, ir čia ne viskas aišku, kaip daryti, bet statistika gali viską.
Taigi ir paskutinė tema: kur slypi didžiausias skirtumas tarp verslo ir tarnybos valstybei? Realiai greitai sutarėme, kad versle už klaidas nebaudžiama, o dažnai netgi skatinama klysti. Nes vienas pasiekimas gali tris klaidas atpirkti. O va tarnautojams klysti yra draudžiama. Todėl jie visais būdais stengiasi neprisiimti atsakomybės ir nieko nedaryti. Nes neklysta tik tie, kurie nieko nedaro. Čia panašiai, kaip su gydytojais. Didžiausios kapinės yra geriausio gydytojo. Visi žino, kad klaida yra tol, kol jos neištaisei. Todėl net tarnautojai, kurie dirba, nenori viešinti informacijos. Gali atsitikti taip, kad iš pirmo karto ir nesigaus. O dabar tik duok priežastį, kad tave apdovanotų bedarbio lapeliu.
Kaip ir tam kartui susitikimo laikas pasibaigė. Sutarėm, kad aš prie vieno projekto prisidėsiu ir pažiūrėsim, kuo galiu būti naudingas. Taigi studijuoju dokumentus ir jaučiu, kad sunkiai sekasi. Atskirus žodžius suprantu, o, va, sakinio – nelabai.
Ir jau išbėgant iš kabinėto netikėtai vėl įsiplieskė diskusija – kas yra žmogaus varomoji jėga? Mano įsitikinimu, žmogų stumia į priekį siekis būti saugiam ir pasitenkinimas. Du žodžiai, turintys per daug reikšmių. Nes klausimas tikrai įdomus. Valstybės tarnyboje yra žmonių, kurie iš tikro puikiai dirba. O kas juos sulaiko nuo išėjimo į verslo aplinką? Nes versle, darbuotojai mokantys dirbti, visada vertinami.
