Gegužės 7-ąją, kai Lietuvoje minima Spaudos atgavimo, kalbos ir knygos diena, anot kalbininko Antano Smetonos, dažnai susimąstoma, ar tikrai mūsų žiniasklaida žengia teisingu keliu.
Solidumo trūkumas
– Ko šių dienų žiniasklaidoje yra per daug ir ko pasigendate? – „Balsas.lt savaitė“ paklausė žinomo kalbininko ir Vilniaus universiteto Filologijos fakulteto Lietuvių kalbos katedros docento daktaro A. Smetonos.
– Daugiausia pasigendu kruopščiai parengtų analitinių straipsnių ir kultūrinių temų. Tokių straipsnių yra, bet juos užgožia menkaverčiai dalykai. Solidų straipsnį gali sugadinti įvairios smulkmenos. Joks rimtas straipsnis nebus tinkamai įvertintas, kai šalia jo puikuosis „pupyčių“ nuotraukos.
Kalbėti tokiu atveju apie rimtą žiniasklaidą – beprasmiška. Suprantu ir visi supranta, kad „pupyčių“ vaizdai susiję su reitingu ir pinigais, bet žurnalistika nėra tik verslas.
– Tačiau verslo ir žiniasklaidos ryšys egzistuoja. Kaip vertinate tokią situaciją?
– Žiniasklaida yra verslas, dėl to niekas neabejoja. Kyla klausimų, kiek tie verslo interesai kertasi su deklaruojama misija ir ar apskritai siekiama skaitytojams perduoti kokią nors žinią. Žmonės, kurie mato tik kyšančias verslo ausis, apskritai yra atsiriboję nuo žiniasklaidos. Tačiau kai šalia verslo matoma misija, viskas būna žymiai geriau.
Verslo įtaka lengvai pastebima. Pakanka susidurti su aktualiais visuomenei klausimais. Iš karto pamatai, kad vieni apie tą pačią problemą rašo vienaip, kiti – kitaip. Vieni akivaizdžiai kai ką nutyli, o kiti garsiai pliekia apie tą patį.
Mano galva, tarp verslo ir žiniasklaidos turėtų būti išlaikyta pusiausvyra. Tačiau kaip peržengti ribą tarp geltonosios spaudos ir rimtosios žurnalistikos – pasakyti negaliu. Geltonumas – tiražai, o jie susiję su pinigais.
– Sakoma, kad žurnalistika – ne profesija, o gyvenimo būdas. Kokia jūsų nuomonė?
– Tą patį galima pasakyti apie daugumą specialybių. Ir teisininkai, ir medikai, ir filologai pakartos tą patį. Ypač tai aktualu jauniems žmonėms, kurie baigę studijas išeina į gyvenimą, stabteli ir pradeda svarstyti, ką veiks šioje rinkoje.
Per daug neišsiplėsdamas galiu pasakyti, kad kiekviena profesija yra reikalinga, nes kiekvienam žmogui reikia išgyventi.
Laisvė ir atsakomybė
– Kokioms asmenybėms žiniasklaida skiria per daug dėmesio ir kam jo trūksta labiausiai?
– Asmenybių pavardžių įvardyti nenorėčiau ir net negalėčiau. Žvelgdamas iš skaitytojo pozicijų, iš žmogaus, kuris nori matyti įdomią žiniasklaidą, pirmiausia pasigesčiau to, kas vestų žmones normalios visuomenės link.
Viešojoje erdvėje turėtų būti pristatomos asmenybės, kurios būtų tinkamas pavyzdys visuomenei. Toks asmuo turėtų būti pilietiškas ir patriotiškas. Deja, žmonės, turintys mano minėtų savybių, nesiveržia į viešumą, todėl lieka žiniasklaidos dėmesio nuošalyje.
Maža to, yra žmonių, kurie vaidina, kad laikosi vienokios ar kitokios pozicijos. Tačiau aktyviai kišdami nosį į viešumą jie tik parodo, kad kaupia nematomus taškus, kurie pravers artėjančiuose rinkimuose arba kitose asmeniškai naudingose situacijose.
Pamatyti žiniasklaidos puslapiuose žmonių, kurie pasakytų teisybę, turėtų tvirtą nuomonę ir atstovautų tautos interesams, veidus – retenybė.
Pateiksiu paprastą pavyzdį, susijusį su visiems iki kaulų smegenų žinoma situacija Garliavoje. Girdime tik skandalistų, populistų ir triukšmadarių balsus. Nepriklausoma nuomonė arba nepatenka į viešumą, arba nenorima, kad ji patektų. O jei per klaidą tokia nuomonė išlenda į dienos šviesą, pasisakęs žmogus atiduodamas miniai, kad būtų sudraskytas.
– Koks skaitytojas kuria žiniasklaidą? Ar žiniasklaida formuoja skaitytoją?
– Apskritai trūksta garsiai žmonių išsakomos nuomonės. Skaitytojas nėra žiniasklaidos kūrėjas, greičiau atvirkščiai – žurnalistai formuoja skaitytoją. Jeigu apversime pasaulį aukštyn kojomis ir pradėsime viską kurti nuo pinigų, svarbiausias tikslas bus pritraukti kuo didesnę žioplių minią, kuri surinks daugiau pinigų.
Matau dvi kryptis, kuriomis turėtų būti sekama. Pirma, svarbu matyti minią, antra – būtina ją ugdyti. Atsisakymas formuoti visuomenę yra žiniasklaidos problema. Nenoriu būti vienareikšmiškas. Kartais matomos pastangos perduoti kokią nors žinią, bet akivaizdu, kad to per mažai.
– Kokia šių dienų kontekste yra žiniasklaidos laisvės sąvoka?
– Neseniai girdėjau, kad iš daugiau kaip 190 šalių Lietuvos žiniasklaidos laisvės reitingas patenka į pirmą trečdalį. Todėl drąsiai galiu tvirtinti, kad mūsų žiniasklaida yra laisva. Svarbu nepamiršti, kad greta laisvės koja kojon turi žengti ir atsakomybė. Negalima piktnaudžiauti laisve. Reikia jaustis atsakomybę už kiekvieną žodį.
Perspektyvos – šviesios
– Kokios yra žiniasklaidos perspektyvos?
– Pastaraisiais metais žiniasklaida smarkiai veržiasi į internetą. Viskas pamažu perkeliama į virtualią erdvę. Tai puikiai suprantama, nes internetinė žiniasklaida gali būti pigi ir labai individuali. Vyksta tam tikra konkurencija tarp popierinės ir internetinės žiniasklaidos. Kova, kurios laimėtojas aiškus.
Internetinė žiniasklaida ypatinga tuo, kad konkretų produktą gali sukurti vienas žmogus. Tam nereikia daug kainuojančių resursų, todėl atsiranda tam tikra niša, kurią gali užpildyti nuo verslo struktūrų nepriklausantys asmenys.
Kai reikia perskaityti „The New York Times“, peržvelgiu elektroninį variantą. Internetas panaikina ribas, todėl Lietuva nėra išimtis. Gal jau penkeri metai neskaitau laikraščių. Visą informaciją susirandu naujienų portaluose ar specifiniuose viešoje erdvėje prieinamuose leidiniuose. Elektroninės žiniasklaidos ateitis yra labai šviesi.
