Nusikelkime į XX a. vidurio Japoniją, kuri po antrojo pasaulinio karo atrodė kaip uždaras pasaulis (didžiulės propogandos iš JAV dėka). Eksportas ir importas, nekalbant apie turizmą šioje šalyje, buvo tabu ir kone nepasiekiami dalykai.
Tų pačių JAV dėka didžioji Japonijos dalis atrodė lyg sugriuvusi kortų kaladė. Daugiau kaip du trečdaliai šalies miestų virto griuvėsiais po Amerikos oro laivyno atakų.
Japonija per kelis praeito amžiaus dešimtmečius iš uždaros, mažai kam pažįstamos valstybės tapo tikra ekonomine, industrine ir politine galiūne. Šios šalies įvaizdis pasauliečių akyse pasikeitė kardinaliai.
Daugelyje Japonijos miestų atstatymo darbai vyko neįtikėtinais tempais. Didžiulias griūvėsių krūvas keitė novatoriški ir modernūs namai, prekybos ir verslo centrai.
Kaip, tokia karo nualinta šalis, per kelis dešimtmečius iš kone embargo užsklanda apklotos valstybės tapo viena iš pasaulio galiūnių ir sugebėjo atkurti visa savo infrastruktūra?
Betono ir metalo kakofonija
Norint rasti atsakymą į šį klausimą, pirmiausia reikia pakeliauti „Shinkansen“, traukiniu – kulka. Važiuodamas šiuo didingu inžinerijos laimėjimu iš Tokijo į vakarus pro langus matai betono ir metalo kakofoniją, besitesiančią šimtus mylių.
Japonų statybininkai kažkaip įsigudrino įsprausti namus ir daugiabučius į neįtikėtinai mažus žemės plotelius ir apgaubia juos pasibaisėtinai tankiu, raizgiu elektros kabelių tinklu. To pasekoje, beveik neįmanoma nustatyti kur baigiasi vienas ir kur prasideda kitas miestai.
Norint suprasti neįmanomus statybos mastus Japonijoje puikiai padeda vienas stulbinantis faktas – teritorija nuo Tokijo iki Kobės/Osakos aglomeracijos yra tankiausiai apgyventa teritorija pasaulyje: vienoje kvadratinėje mylioje čia susispiečia 2500 žmonių.
„Baburu“ apgaubia Japoniją
Statybų bumas Japonijoje pasiekė apogėjų XX a. devintojo dešimtmečio pabaigoje ir dešimtojo dešimtmečio pradžioje, per vadinamąjį „baburu“ – „burbulą“. Kaip bebūtų keista „burbalą“ įtakojo ne Japonijos viduje vykstantis procesai, o kitoje Ramiojo vandenyno pusėje esančios šalies – JAV – politikai.
Japonija tiesiog užtvindydavo JAV rinką pigiu importu. Viena iš pagrindinų Amerikos pramonės šakų – automobilių pramonė, susidūrė su rimtomis problemomis, nes nepajėgė konkuruoti su pigesnėmis ir patikimesnėmis transporto priemonėmis iš Japonijos.
Taip pat jenos kursas dolerio atžvilgiu buvo labai žemas. Tuometinis JAV prezidentas Ronaldas Reganas primygtinai pareikalavo, kad Tokijas imtųsi kokių nors priemonių savo valiutos kursui pakoreguoti. Japonams atėjo sunkūs laikai.
Tokiją papiktino primygtiniai reikalavimai dėl jenos kurso koregavimų bei vidaus rinkos importui atvėrimo, tačiau JAV pagrasino kitomis priemonėmis, kurios dar labiau galėjo pakenkti japonų interesams. Japonijos valdžiai nieko kito neliko, kaip tik sutikti su JAV reikalavimais.
Po šių pertvarkymų daugybė japonų verslininkų suprato, kad atėjo sunkūs laikai ir baigėsi jų prekių invaziją į JAV. Šalies ekonomikai ir pramonei pradėjo trūkti kaštų patenkinti gamybos apimtims, mokėti algas, diegti naujas technologijas. Japonijos vyriausybė laiku susivokė, kad neilgai trukus gali kilti chaosas šalies versle, todėl sumažino palūkanų normas ir taip paskatino pinigų pasiūlos didėjimą.
Priėmus šį sprendimą Japonijos finansų rinkoje kilo intensyvus bumas. Atrodė, jog kiekviena investicija teikia pelną: nuo obuolių iki naftos. Japonijos vertybinių popierių biržą išsipūtė lyg muilo burbulas.
Netrukus visas šis piniginis chaosas persimetė į nekilnojamojo turto rinką. Finansinės korporacijos, bankai ir spekuliantai vertybinių popierių biržos pinigus norėjo išsikeisti į apčiuopiamas vertybes. Nekilnojamas turtas buvo geriausias pasirinkimas.
Po keleto mėnesių nekilnojamojo turto „baburu“ versija suryjo beveik visus nekilnojamojo turto objektus Japonijoje: gyvenamuosius namus, komercinės paskirties pastatus, gamyklas, žemės sklypus, netgi parkus miestų viduryje.
Bankai ir korporacijos pradėjo ieškoti bent mažyčių žemės lopinėlių statyboms, tačiau po Antrojo pasaulinio karo, žmonės, kurie atnaujino Japonijos infrastruktūrą visai nepaliko tuščios erdvės.
„Išmušinėtojai“ ateina į pagalbą
Nelikus vietos naujoms statyboms, esamų namų savininkai ir nuomininkai turėjo išsikelti. O jeigu jie nenorėdavo, kažkas turėjo įtikinti juos verčiau nešti kudašių.
Tada pasirodė „išmušinėtojai“ – žmonės, kurie vertėsi žiauriausia verslo praktika, susiformavusia po „baburu“ šešėliu. Šis „verslas“ sujungė du kontrastingus pasaulius. Japonijos korporacijų pasaulį su išdidžių nusikaltėlių jakudzų (Japonijos nusikalstamo pasaulio atstovų) pasauliu.
Ši keista sąjunga išryškėjo tada, kai prašmatniausiuose Tokijo viešbučiuose augaloti vyrai su juodais kostiumais pradėjo pietauti su pačiais iškiliausiais verslo ir finansų lyderiais.
Pagrindinė verslininkų priežastis, kodėl jie pasiryžo bendradarbiauti su jakudza buvo ta, jog korporacijos norėjo pirkti žemę dideliais sklypais, tačiau daug žmonių nenorėjo parduoti savo turto. Kompanijos ir bankai suprato, jog reikia smogiamosios jėgos, todėl ir pasitelkė jakudzą.
„Išmušinėtojai“ iš pradžių atrodė kaip rafinuoti nekilnojamojo turto brokeriai, kurie siūlė įvairias sumas už tai, jog nuomininkai paliktų savo būstus, tuo pat metu jie derėdavosi ir su žemės savininku dėl pardavimo.
Nuomininkams ir savininkams nesutikus, rafinuotieji turto brokeriai staiga reinkarnuodavosi į tikrus banditus ir imdavo siųsti žodinius grasinimus bei perspėjimo ženklus. Nesuveikus ir šioms reketo priemonėms jakudzos imdavosi dar rimtesnių perspėjimo išsikraustyti metodų.
Vienas iš švelniausių metodų buvo agitaciniai vagonėliai: jie būdavo pastatomi prie nepaklusniųjų būsto, o per juose įrengtus garsiakalbius pašėlusius garsu būdavo transliuojama politinė agitacija.
Namų gyventojų gyvenimas tapo nepakeliamas, nes agitacija buvo skleidžiama ištisą parą. Jeigu ir tai nepadėdavo nepaklusnieji buvo mušami ar net žudomi.
Praėjus „baburu“ klestėjimo metams nieko nestebino, kad legalaus ir nusikalstamo verslo pasauliai atrado bendrų interesų spekuliacijų nekilnojamojo turto srytyje – Japonijos korporacijos yra užkietėjusios spekuliantės, o statybos, jeigu ir ne jakudzų verslo širdis, tai tikrai jo plaučiai.
Bankai, korporacijos ir jakudzos iš spekuliacinių sandorių žėrėsi milijardus dolerių. Žemės kainoms dvigubėjant kas mėnesi, atrodė paradoksalu, jog niekas nepastebi kaip žmonės prievarta išvaromi iš savo namų. Visai tai dėjosi todėl, jog jakudzos buvo kone suaugusi su Japonijos stambiausiomis pramonės korporacijos ir valdžios institucijomis.
„Baburu“ Japonijoje ir daugelis panašių įvykių visame pasaulyje parodo, kaip nusikalstamas pasaulis yra apraizgęs viską aplinka save. Pradedant nuo paparstų žmonių ir baigiant svarbiausiomis politikos asmenybėmis bei didžiausiomis šalių ekonominio garanto institucijomis.
Tomas Marčiulaitis
