Jeigu jūs netikite, kad žmogus turi sielą ir egzistuoja pomirtinis gyvenimas, numirėlis jums – viso labo negyvas kūnas, tinkamas nebent organų persodinimui ar medikų mokymui, pastebi leidinyje „The Los Angeles Times“ neurologijos profesorius Robertas M. Sapolski (Harvardo universitetas). 1829 metais britų laisvamanis Piteris Baumas paliko testamentu savo skeletą peilių rankenoms, odą – fotelio apmušalui, likusią kūno dalį – rožių trąšoms.
„Aš, apskritai kalbant, pritariu Baumo pažiūroms. Bet didžioji dauguma žmonių žiūri į šį klausimą kitaip. Paimkite nesenus audringus ginčus dėl to, kaip pasielgti su Tamerlano Carnajevo palaikais“, - rašo autorius. Vienas iš protestuojančių pareiškė interviu „ABC News“: „Mes padarysime viską, kas nuo mūsų priklauso, kad neleistume čionai to tipo“. Autorius komentuoja: „Toks ,įspūdis, lyg „tas tipas“ išlaikė savo savybes, kurias turėjo būdamas gyvas ir kels pavojų tyliam rajonui“.
Ir vis dėlto, profesorius nesistebi: „Mirusių žmonių kūnai paprastai sukelia karštus jausmus“. Žmonės rizikuoja gyvybe, kad paimtų žuvusių draugų kūnus: „prisiminkite, kaip smarkiai rizikavo 2001 metais narai, kurie savanoriškai traukė žuvusiųjų kūnus iš Rusijos povandeninio laivo „Kursk“.
Autorius pritaria sprendimui palaidoti Osamą bin Ladeną okeane: jeigu lavonas būtų paliktas Pakistane arba pervežtas į JAV, jis būtų tapęs didžiulių politinių kivirčų objektu.
Tiems, kurie tapo numirėlio savininkais, jo kūnas – tai galimybė išreikšti savo įsitikinimus, rašo autorius. Būdai patys įvairiausi: galima pergalingai volioti numirėlį purve, o galima mumifikuoti, kad jam ateitų nusilenkti būsimos kartos. Henriko VIII laikais kalinius, kuriems būdavo įvykdoma mirties bausmė, anatomuodavo viešai, o Naujosios Zelandijos gentis forė turi paprotį virti ir suvalgyti mirusių tėvų kūnus.
„Negyvas kūnas – puiki galimybė įtvirtinti, atgaivinti, įskiepyti ir dalintis kolektyvinėmis vertybėmis, - užbaigia autorius. O ką apie amerikiečių kolektyvines vertybes kalba istorija su Tamerlano Carnajevo palaikais? Matomai, didžioji dalis amerikiečių palaikė jį ideologiniu priešu. „Bet ar tai reiškia, kad po mirties jo kūną reikia išniekinti? – klausia autorius. Apžvalgininkas pataria apgalvotai padaryti pasirinkimą tarp vertybių, kurios prieštarauja vienos kitoms, ir aklai neklausyti emocijų.Worcesterio policijos viršininkas Gary Gemme pasakė išmintingai: „Reikia elgtis kaip pridera. Mes ne barbarai. Mes laidojame numirėlius“.
Galų gale, atsitiko štai kaip. Viena moteris iš Virdžinijos, kuri mokėsi metodistų seminarijoje ir dabar dirba psichinės sveikatos centre konsultante, pareiškė, kad ją pribloškė „neapykanta ir fanatizmas“, ir iškėlė sau uždavinį surasti kapines, kurios galėtų priimti T. Carnajevo kūną. Dabar jis yra palaidotas kapinėse netoli Ričmondo. Mes nežinome, ką kiti numirėliai galvoja apie savo naująjį kaimyną, ironizuoja autorius.
