Kuomet visuomenė staiga masiškai pradeda domėtis magais, būrėjais ir kitais stebukladariais, galima kalbėti apie jos nuosmukį, tradicinių vertybių ir orientyrų žlugimą bei pasitikėjimo rytojumi praradimą. Kuomet ta pati mada paliečia elitą, analitikai daro išvadą dėl gilios moralinės vieno ar kito režimo krizės ir prognozuoja jam greitą pabaigą.
Prisiminkime, su kokiu džiaugsmu daugybėje populiarių ir net mokslinių sovietmečio leidinių, skirtų XX a. pradžios Rusijos politinės santvarkos istorijai, buvo aprašinėjami įvairių pranašų, žiniuonių ir kitų Nikolajus II-ojo dvaro šarlatanų nuotykiai. Ir dažnai jie buvo naudojami kaip papildomi 1917 m. revoliucijos neišvengiamumo argumentai, kadangi valdančioji rūmų klika, atsidūrusi „garbingo senio“ ir kitų sukčių įtakoje, galutinai prarado net moralinį šalies valdymo pagrindą.
Kada šiuolaikinėje Rusijoje vėl atsirado mada kašpirovskiams ir panašiems dalykams, daug kas iš karto prisiminė tiek mūsų, tiek kitų šalių istorinių nuosmukių periodus. Masių atveju tokie pasvarstymai, turbūt, yra teisingi. Ekonominio augimo metai, kada per perskirstymo centrus pereidavo didžiuliai pinigų kiekiai ir kiekvienas gaudavo tam tikrą jų dalį, sukūrė ilgalaikio klestėjimo eros pradžios iliuziją. Netikėtai Rusiją aplankiusi globali krizė ir kieta adaptacija prie naujų krizinių realijų tapo milijonų nusivylimo įprastiniais orientyrais priežastimi ir suprantamai atgaivino paklausą ateities pranašautojams, netradiciniams gydytojams ir kitiems okultinio žinojimo atstovams.
Kalbant apie elitą, jo padidėjusio intereso tokiems dalykams priežastys yra kitos. Tuo labiau dabar, kai sunkiausias krizinis laikotarpis, atrodo, liko praeityje, gyvenimas po truputį gerėja, o sociologai ir ekonomistui fiksuoja, kad krizė didžiąja dalimi nepaveikė nei standartinės masių elgsenos, nei ekonomikos struktūros ir charakterio. Žodžiu, jeigu grįžimas į gražią praeitį dar neįvyko, tai greitai įvyks. Jokio nuosmukio ir nuvytimo, kuriuos žadėjo netoliaregiški ekspertai krizės pradžioje, nesimato. Todėl įvedinėti kokius nors naujus elementus į nusistovėjusią ir gerai funkcionuojančią sistemą nėra jokios būtinybės.
Ir staiga šiame visai teigiamame fone aukšto rango valdininkai reikalauja iš profesionalių mokslininkų atidžiau vertinti abejotinų išradėjų, paneigiančių termodinamikos dėsnius ir žadančių su mokslui nežinomų metodų pagalba išvalyti vandenį kiekvieno Rusijos gyventojo name, idėjas. Primigtinai reikalauja rimtai apsvarstyti ir įvertinti utopines interneto blogerio fantazijas apie agromiestus.
Jeigu rytoj niekam nežinomas išradėjas atneš kokio nors stebuklingo ginklo, kuris tariamai gali leisti užvaldyti pasaulį, projektą, šita idėja, atrodo, gali iššaukti pozityvų atgarsį valdžios kabinetuose (lygiai taip pat, kaip truputį pamirštas, bet jau kažkokiame „inovatorių“ susitikime išsakytas pasiūlymas pastatyti pietinėse stepėse, kur daug saulės, įtaisą, kuris, naudodamas saulės energiją, aprūpintų elektros energija visą Euraziją).
Tokio intelektualinio posūkio netradicinių gamtos pertvarkos metodų ir naujos visuomenės sukūrimo linkme prigimtis yra kitokia. Dabartinės krizės eigoje, nepaisant jos bendrai teigiamos pabaigos, Rusijos valdžia suprato, kad jų valdoma šalis raidos greičiu ir kokybe jau atsilieka ne tik nuo Vakarų, bet ir nuo BRIC partnerių, ir kad reikia kažką daryti. Tačiau sisteminių, kryptingų ir ryžtingų permainų vykdymui nepaisant su jomis susijusios rizikos nėra nei noro, nei gebėjimo.
Elitui, išaugusiam neribotų resursų laikais, sunku pakeisti savo mastymą ir įprastą perskirstymo elgseną. Tačiau kažką daryti vis tik būtina. Arba galima sukurti gaivios reformacinės veiklos iliuziją ir nusiraminti. Šių kardinaliai priešingų motyvacijų sankirtos taške ir gimsta poreikis stebuklui, tikėjimas panacėja, viltis, kad galima dar rasti Rusijos žemėje kokį nors genijų, kuris sukurs proveržį (atneš į valdžios kabinetus kokį nors išradimą, kuris iš karto, be jokių modernizacijų ir reformų, leis Rusijai atsistoti į vieną eilę su pasaulio lyderiais).
Laukiant stebuklų, jokios apeliacijos į mokslinį žinojimą yra neaktualios, o apeliuojančius visada galima apkaltinti konservatyviu mastymu, nenoru užleisti kelio naujovėms ir pažangai bei įsikabinimu į turimas privilegijas. Deja, novatoriškų sumanymų, švelniai tariant, beviltiškumo kriterijumi gali tapti banali praktika. Tada net pašaliniam stebėtojui taps aišku, kad amžinas variklis nedirba, o agromiestuose niekas nenori gyventi. Gaila tik, kad tuo momentu milijardai biudžeto rublių jau bus iššvaistyti kaip saulės superbaterijos energija.
