Ši informacija, kurią paskelbė praktiškai visa garsiausia pasaulio žiniasklaida, buvo su panašiais paviršutiniškais komentarais, kurių esmė tokia: du stambiausi pasaulinio masto oligarchų klanai sudarė sąjungą, kad galėtų „bendrai kovoti su naujos pasaulinės krizės banga“, savo straipsnyje rašo politikos mokslų daktaras, Geopolitinių problemų akademijos tikrasis narys V. Pavlenka.
Iš tikrųjų tokie tvirtinimai nuo tikrovės skiriasi kaip diena nuo nakties.
Reikalas tas, kad abiejų oligarchinių grupių strategijos pastaraisiais metais būdavo pasirenkamos pagal principą, kurį suformulavo Rotšildų biografas Frederikas Mortonas: „Šiandien šeima siekia savo egzistavimą pasaulyje padaryti nepastebimą ir negirdimą.“
Tai suprantama: dideli ir, juo labiau, labai dideli pinigai mėgsta tylą. Bet būtent ta tyla ir plyšo gegužės 30 dieną, kai visų dėmesį prikaustė įvykęs faktas, kuris parodė tikrąjį šių didžiausių klanų svorį ne tik pasaulio ekonomikoje, bet ir pasaulio politikoje.
Komentuodami naujojo „aljanso“ atsiradimą, finansų analitikai, turbūt, paprasčiausiai supainiojo priežastį su pasekme: juk pati pasaulinė krizė buvo Rotšildų ir Rokfelerių veiklos produktas, o ne atvirkščiai. Kaip tai atsitiko, mes ir pamėginsime dabar išsiaiškinti.
Taigi, jeigu trumpai drūtai, įvykęs faktas reiškia galbūt ir ne visišką Rokfelerių kapituliaciją prieš Rotšildus, bet tikrai ženklų savo pozicijų užleidimą.
Norint prisikasti iki reikalo esmės, reikia atlikti išsamią analizę su istoriniu ekskursu – kitaip ką nors suprasti čia praktiškai bus neįmanoma.
Todėl pradėsime nuo klausimo priešistorės.
Tikrasis prieštaravimų židinys tarp šių dviejų pasaulinio masto klanų yra du pasauliniai karai, vykę XX amžiuje. Beje, abu šiuos karus sukėlė Rokfeleriai, ir būtent jie nuskynė sėkmės vaisius.
Rokfeleriai iškėlė JAV stojimo į Pirmąjį pasaulinį karą sąlygą, kai tapo aišku, jog Prancūzija ir Britanija nesusidoros su Vokietija, o Rusija dėl Vasario revoliucijos iš karo „iškrenta“: jų naftos imperijai „Standard Oil of New Jersey“ turi būti suteikta galimybė eksploatuoti Artimųjų ir Vidurio Rytų naftos turtus, priklausančius Rotšildams.
Nuo 1927 metų „Standard Oil“ užvaldė 25 procentus „IPC“ akcijų. „IPC“ - Irako naftos kompanija, įkurta dar 1912 metais, ir tuomet ji vadinosi „TPC“ - Turkijos naftos kompanija. Be to, 50 procentų akcijų tada atiteko Osmanų imperijos vyriausybės nuosavybėn, po 25 procentus gavo Rotšildų „Shell“, o taip pat „Deutsche Bank“, patekęs į jų glėbį kiek vėliau.
Skirtingai, nei jų laikini partneriai (kurie, greičiausiai, nė neįtarė, kad jie laikini), anglai „žinojo ateitį“ - todėl, kad patys ją ir planavo, suprasdami, kad, žlugus Vokietijai ir Osmanų imperijai per Pirmąjį pasaulinį karą jie, kaip nugalėtojai, pasiims sau visus 100 procentų.
Taip ir būtų atsitikę, jeigu Antantė būtų įveikusi vokiečius mūšio lauke. Bet Europos sąjungininkams šis uždavinys pasirodė esąs per sunkus, ir prireikė JAV pagalbos – generolo Peršingo ekspedicinio korpuso, nulėmusio karo baigtį vakarų fronte (kuris tada, skirtingai, nei Antrajame pasauliniame kare, turėjo lemiamą reikšmę).
JAV stojimas į karą tam, kad anglai būtų priversti vykdyti jiems iškeltas sąlygas, Amerikos vyriausybei buvo užkartas ant sprando pačiais įvairiausiais būdais. Visų pirma, slapta skatinant „povandeninio“ karo provokacinius veiksmus, kuriuos plačiau naudojo pati Vokietija. Išsisukinėti nuo to dėl bendro anglų jūrų ginkluotės pranašumo vokiečiai nenorėjo, o ir negalėjo, kadangi finansiškai priklausė nuo Rokfelerių: 1914-1916 metais šie aprūpino stambiais kreditais ne tik kaizerį, bet ir jo sąjungininkus osmanus, įgiję šešėlinę įtaką jų politikai.
Pagrindine dingstimi Jungtinėms Valstijoms atsisakyti neutraliteto ir stoti į karą buvo pasirinktas keleivinio laivo „Luzitanija“ („Lusitanija“) nuskandinimas, paleidus torpedą iš vokiečių povandeninio laivo – jo planavimas pagal užkulisinius diplomatinius manevrus labai priminė japonų įvykdytos amerikiečių karinės jūrų bazės Pearl Harbore atakos 1941 metų gruodžio mėnesį išvakares. Tuomet po eilinio susitikimo su prezidentu Franklinu D. Ruzveltu (Franklin Delano Roosevelt) JAV karo ministras H. L. Stimsonas (Henry Lewis Stimson) savo dienoraštyje užrašė: „Mes palietėme subtilų klausimą, susijusį su diplomatiniais veiksmais, kurių tikslas – pasiekti, kad Japonija žengtų pirmą ir klaidingą žingsnį- nepridengtos agresijos žingsnį“.
Nėra čia didelės paslapties, kad abu įvykiai turi vienas ir tas pačias šaknis.
Negalima sakyti, kad Rotšildai visam tam netrukdė. Jų pagrindinė politinė figūra Jungtinėse Valstijose pulkininkas Hausas (Edward Mandell House), vadinęs save „valdžia už sosto“, visus 1914 metus pašventė bandymams sukurpti vakarų sąjungą prieš Rusiją, į kurią įeitų JAV, Didžioji Britanija, Prancūzija ir Vokietija. „Anglija nenorėtų visiškai sutriuškinti Vokietiją, kadangi tuomet ji susidurtų akis į akį su senu savo priešu, su Rusija“, - rašė pulkininkas Hausas prezidentui V. Vilsonui (Woodrow Wilson) 1914 metų gegužę. - Bet jei Vokietija neribotai didins savo laivyną, Anglija nebeturės pasirinkimo“.
Kad Anglijai (ir Rotšildams, kurie tuo laikotarpiu jau šimtą metų kontroliavo jos centrinį banką) būtų išsaugota pasirinkimo teisė, pulkininkas Hausas net atliko „vojažą“ į Berlyną, kur gavo audienciją pas kaizerį Vilhelmą II ir jūrų ministrą von Tirpicą. Viskas veltui: Vokietijos laivynas už Rokfelerių pinigus (beje, JAV iždo kompensuotus pagal Federalinės rezervų sistemos įstatymą) augo kaip ant mielių, ir likti nuošalyje nuo karo anglai negalėjo, perdavę, tokiu būdu, Rokfeleriams visus politinius kozirius.
Antrajame pasauliniame kare ekonomika tapo dar labiau priklausoma nuo politikos.
Kada 1940 metų gegužę vokiečiai atakavo Prancūziją, prancūzų ir anglų grupuotė buvo greitai sutriuškinta, prancūzai pasirašė paliaubų sutartį, atidavę Paryžių, o anglai buvo prispausti prie Lamanšo Belgijos Diunkerko rajone.
Kartu su „keistu karu“, kuris vyko 1939–1940 metų rudenį ir žiemą (viena iš pagrindinių Antrojo pasaulinio karo mįslių, stačiusių į keblią padėtį istorikus), visuomet iškildavo klausimas: kodėl vokiečiai, užuot baigę triuškinti priešą ir „ant jo pečių“ persikėlę per Lamanšą, sustojo ir nepajudėjo nė per žingsnį, kol anglai neišsivežė savo kariuomenės į Britanijos salas. Ir netgi nemėtė bombų ant kariuomenę gabenusių laivų.
O viskas buvo labai paprasta.
Reikalas tas, kad Hitleris jei ir nebuvo Rokfelerių pasamdytas tiesiogiai (nors negalima sakyti, kad toks tvirtinimas yra iš piršto išlaužtas), bet visiškai nuo jų priklausė karo ekonomikos srityje ir, visų pirma, nuo naftos ir jos perdirbimo produktų, pirmiausia, benzino. Faktų ir skaičių daugiau negu reikia – nuo Tarptautinių atsiskaitymų banko įsteigimo Bazelyje 1930 metais, kad būtų galima finansuoti nacistus, iki 730 akrų žemės išpirkimo netoli Hamburgo 1934 metais (ją pirko kompanija „Standard Oil“) ir naftos perdirbimo gamyklos statybos ant jos – gamykla be sutrikimų veikė visą karą. Bet jais mes neperkrausime čia pateikiamos medžiagos, kad nepaskęstume detalėse ir smulkmenose.
Juk ir žmonės, kurie atvedė Hitlerį į valdžią, buvo Jungtinėse Valstijose – tie patys broliai Alenas ir Džonas Fosteris Dalesai (Allen ir John Foster Dulles) (brolių Rokfelerių pusbroliai). Ir vadovavo jiems visiems „trigalvis“ amerikiečių, britų ir vokiečių aštuonkojis – Šrioderio (Schröder) bankas (turėjęs nacistinės vyriausybės agento statusą), o taip pat su juo susijusios firmos (dabartinis G. Šrioderis – anų Šrioderių palikuonis).
Ir F. Ruzveltas, kurį su vis to paties pulkininko Hauso pagalba atvedė į valdžią Rotšildai, iš tikrųjų pasirodė esąs Rokfelerių figūra. Neatsitiktinai patį Hausą naujojo prezidento aplinkoje pakeitė B. Baruchas (B. Baruch) – stambus biržos spekuliantas (panašiai kaip Sorosas), gerokai pataisęs savo reikalus JAV karinės pramonės komiteto pirmininko poste, kurį jis užėmė visą Pirmąjį pasaulinį karą.
Maža detalė: kada JAV specialiosios tarnybos 1943 metais pranešė F. Ruzveltui apie galimybę „pašalinti Hitlerį“, šis kategoriškai uždraudė tai daryti.
O štai padaryti tai pabandė, bet jau 1944 metų liepą, anglai. Sudarę paliaubas su „naująja“ Vokietijos vyriausybe, jie labai tikėjosi įtraukti JAV į priešpriešą su SSRS ir sužlugdyti planuotą sovietų ir amerikiečių aljansą. (Tiesa, jį ir taip sužlugdė, bet jau kitu būdu: vietoje pagrindinio „naujojo kurso“ architekto G. Voleso (G. Wallace) ypač „laiku“ Baltuosiuose Rūmuose įkurdino Rotšildų figūrą H. Trumeną (Harry S. Truman), kuris prieš pat F. Ruzvelto mirtį tapo JAV viceprezidentu, o vėliau ir prezidentu).
Visuose šiuose reikaluose Hitleris tiksliai vykdė visus Rokfelerių nurodymus. O instrukcijos, kurias jis gavo 1940 metų gegužę, buvo tokios:
– Neliesti anglų Diunkerke;
– Nekirsti Lamanšo ir apskritai palikti Britaniją ramybėje, nutraukus pasirengimą operacijai „Jūrų liūtas“ (įsiveržimui į Britanijos salas);
– Nukreipti savo pastangas į „Barbarosos planą“ – pasirengimą SSRS puolimui.
Hitleris šias instrukcijas tiksliai įvykdė.
Bet kodėl jis jas apskritai gavo?
Laukite tęsinio
