Rytoj Lietuvoje laukiama Baltarusijos prezidento Aleksandro Lukašenkos. Po pastarojo gretimos valstybės vadovo vizito praėjo jau daugiau kaip 10 metų. Per šį laikotarpį vis buvo mėginama nebendraujant ir nesikalbant su oficialiu Minsku sudaryti prielaidas demokratijai Baltarusijoje atsirasti.
Nerezultatyvi politika
Galima drąsiai pasakyti, kad ignoravimo ir izoliavimo politika nedavė jokių vaisių - Baltarusijoje demokratijos nepadaugėjo. O Minskas smagiai sau flirtavo su Maskva, kurpė planus apie bendrą valstybę, bendrus karinius projektus ir nesuko galvos dėl Lietuvos moralios politikos bei nuoširdaus noro padėti, kad jos kaimynystėje esančioje šalyje rastųsi demokratija.
Nebendravimas, menki verslo ryšiai tarp Baltarusijos ir Europos Sąjungos (ES) lėmė, jog Maskvos įtaka didėjo, o A.Lukašenkos retorika griežtėjo. Akivaizdu, kad tai visiškai neatitiko Lietuvos interesų, tačiau jokių esminių permainų vykdomoje politikoje nebuvo imtasi. Sunku pasakyti, ar nuo to laiko, kai įsitvirtino A.Lukašenkos režimas, Lietuva turėjo savo politikos Baltarusijos atžvilgiu viziją - kokio rezultato siekiama. Regis, tik buvo kuriamos priemonės, joms numatomas finansavimas, bet niekas nekalbėjo, kas tuo bus pasiekta.
Deja, Lietuvoje dažnai žūtbūt norima įžvelgti priešpriešą tarp moralios ir rezultatus duodančios politikos. Tapo savotiška norma mąstyti, kad morali politika privalo būti nerezultatyvi - vien jos vykdymas yra savaiminis gėris. Taigi Lietuva 10 metų rengė įvairius projektus, nors nei žinojo, kokio rezultato nori, nei tikėjosi nuveikti ką nors reikšminga.
Abipusiai naudingi susitarimai
Autoritarinio režimo, o būtent toks ir yra A.Lukašenkos valdymas Baltarusijoje, atstovai turi vieną bendrą bruožą: bendrauja su tais, su kuriais naudinga, kad ir kaip garsiai skalambytų apie išorės priešus ar nesuderinamus požiūrius. Tai reiškia, jog norint ką nors iš jų išpešti, privalu ką nors ir pasiūlyti.
Jau pasirodė patarimų Lietuvos prezidentei, kad per susitikimą su Baltarusijos vadovu ji privalo priminti (pabrėžti, pareikšti pasipiktinimą etc.) apie blogą žmogaus teisių padėtį, dingusius be žinios ir greičiausiai nužudytus A.Lukašenkos oponentus. Tik vargu ar tokių patarimų įgyvendinimas nors kiek pakeistų padėtį: A.Lukašenka arba paporintų, kaip puikiai gyvena Baltarusijos liaudis, arba pritartų, kad padėtį dar galima gerinti. Atsakymas priklausytų nuo jo nuotaikos. Ir ką? Ir viskas. A.Lukašenka grįžtų atgal į Minską, o mes plotume katučių, kad išsakėme savo poziciją. Tik niekas nuo to nepasikeistų.
Būtų gerai, jei pavyktų su Baltarusijos vadovu suderinti mainų principą: už tam tikrus žingsnius, kuriuos gerindamas žmogaus teisių ir verslo galimybes žengtų Minskas, Vilnius galėtų pasiūlyti savo paramą ir pasidalyti bendradarbiavimo su ES, Tarptautiniu valiutos fondu ar JAV patirtimi. Esant tokiam susitarimui jau būtų galima planuoti būsimus veiklos rezultatus. Juo labiau kad su visomis šiomis organizacijomis A.Lukašenkos vizitas į Vilnių tikrai buvo aptartas. Savaime suprantama, Baltarusijos vadovas pirmą kartą po ilgos pertraukos atvyksta ne vien atidaryti ekonominio forumo ir parodos.
A.Lukašenka siunčia signalus
Nereikia pamiršti, kad Baltarusijos klausimas yra platesnis nei vien A.Lukašenkos persona. Vakarams nusprendus apriboti bendravimą su šios šalies vadovais, Baltarusija galėjo aktyviau bendradarbiauti tik su Rusija ir jos bendramintėmis - Venesuela ar Nikaragva. Tai nebuvo naudinga nei pačiai Baltarusijai, nei Vakarams, o tik Rusijai.
Todėl dabartinę padėtį, kai A.Lukašenka pats ieško sąlyčio taškų, būtina maksimaliai išnaudoti. Pirmus signalus jis jau pasiuntė: paleido dalį politinių kalinių, Minskas nepripažino Rusijos okupuotų Gruzijos teritorijų nepriklausomomis valstybėmis. Tai rodo, kad A.Lukašenka pasiryžęs siekti kompromisų. Būtų kvaila tuo nepasinaudoti.
Jei Lietuvai pavyktų pradėti abipusiai naudingą bendradarbiavimą, turint aiškius tikslus, tai būtų geras žingsnis į priekį, kad padėtis gretimoje valstybėje pasikeistų į gera. Juk Lietuvos tikslas - ne morali nebendravimo politika per se, o prognozuojama Baltarusija, su kuria galima derėtis ir susitarti ieškant bendrų interesų.
Jei Lietuva ir ES vėl atsuks nugarą A.Lukašenkai, jis nebeturės kitos galimybės, kaip tik galutinai atsiduoti Rusijai. Vargu ar tai būtų Lietuvos užsienio politikos tikslas.
Tomas BITINAS, politologas
