2014-aisiais Kalifornijos teisėsaugos atstovas Timas McWhorteris neaukštam ir draugiška šypsena apdovanotam dviejų mergaičių seneliui vardu Jose Martinez pateikė kaltinimus nužudžius jauną vyrą. J. Martinezas išlaikė ledinę ramybę: jis padėkojo pareigūnui ir jo padėjėjui už mandagumą, o vėliau prisipažino – taip, tai jis nužudė „kalės vaiką“, nes šis kalbėjo šlykščius dalykus apie jo dukterį.
Tai, ką vėliau pasakė J. Martinezas, pribloškė ir daugelį metų dirbusius pareigūnus: „Per savo gyvenimą aš užmušiau daugiau nei 35 žmones“. Pasirodo, Kalifornijos gyventojas J. Martinezas samdomu žudiku dirbo beveik 30 metų, užsiėmė „skolų išmušinėjimu“ ir vykdydamas nusikalstamo pasaulio nuosprendžius visoje šalyje. Ilgus metus jis buvo įsivėlęs į meksikiečių nusikalstamo kartelio veiklą, nors kartais žmones žudydavo tik dėl to, kad šie jį erzino ar blogai kalbėjo apie jo šeimą.
2019 metais J. Martinezui yra paskirtas naujas teismas – jeigu jį pripažins kaltu dėl dar kelių žmogžudysčių, jai gresia mirties nuosprendis.
„Aš jau seniausiai turėjau būti miręs“
„El Mano Negra“ („Juodoji ranka“) – taip kartelio atstovai vadino J. Martinezą jo veiklos metais. Jis žudė jaunus ir senus, narkotikų platintojus ir fermerius, tėvus ir sutuoktinius – tačiau visada tik vyrus. Jis žudė žmones mažiausiai 12-oje JAV valstijų, tačiau daugiausiai aukų jis paliko Tuluaro apylinkėse Kalifornijoje, vietovėje, kur jis gimė ir augo. Žudikas tvirtina, kad daugelis jo aukų, be tų priežasčių, dėl kurių su jais buvo susidorota, blogai elgėsi su moterimis ir vaikais, todėl jis nė kiek nesigaili dėl to, ką darė.
Dažniausiai J. Martinezas savo aukas nušaudavo. Po to jis susirinkdavo iš kišenių visus vertingus daiktus ir tęsdavo savo „normalų“ gyvenimą: vežiojo vaikus į Disneilendą ar iškylas. Su policija susitikti jis nusprendė po to kai sužinojo, kad jo anūkę planuojama apklausti dėl jauno vyro nužudymo. J. Martinezas nusprendė daugiau nebesislapstyti: „Mano šeima neturi mokėti už tuos kvailus dalykus, kuriuos aš padariau“.
Kuomet jis pirmą sykį papasakojo savo istoriją policijai, ji pareigūnams pasirodė pernelyg neįtikinama, tačiau žudikas pasiūlė jiems „pasiklausinėti žmonių“. Informacijos patikrinimas parodė, kad J. Martinezas buvo įtariamas dar mažiausiai dviejose žmogžudystėse, nors jam nė sykio nebuvo pateikti kaltinimai. Norėdamas padėti pareigūnams, žudikas policininkams nupiešė žemėlapį ir pažymėjo, kur laidojo aukų kūnus, iš kokio ginklo šaudė ir kokiu kampu ji skrosdavo kūną. Policijos nesugebėjimą tiek metų jo pagauti jis aiškino paprastai: jis buvo „pernelyg geras“, o jie buvo „pernelyg buki“.
Kalifornijos pareigūnai pripažįsta – žudikas iš tiesų buvo itin gudrus, pasižymėjo sociopatiškumu ir beveik niekada nepalikdavo įkalčių ar liudininkų.
„Aš nebijau. Aš turėjau mirti jau senų seniausiai. Turiu omenyje, labai ir labai seniai“, – aiškina žudikas. Kalėjime jis elgiasi mandagiai ir draugiškai, dažnai su kameros draugais ir apsauginiai pajuokauja. Pokalbio su „BuzzFeed“ žurnalistu metu jis pripažino, kad prieš susitinkant jis pasidomėjo reporterio ir jo redaktorių biografija, gavo nuotraukas ir dabar laiko jas kameroje. Laisvu laiku jis skaito kriminalinius romanus ir rašinėja meilės prisipažinimo žinutes – vieną tokių jis skyrė Melanijai Trump.
J. Martinezas kategoriškai atsisakė tyrėjams atskleisti bet kokią informaciją apie savo darbdavius iš kartelių, nors policija ir pati tuo nebuvo labai suinteresuota. Praėjus metams po arešto pas jį neina konsultuotis detektyvai, nors per tiek metų nusikaltėlis, tikėtina, sukaupė daug naudingos informacijos.
Tapti „Juodąja ranka“
J. Martinezas dalį vaikystės praleido Meksikoje ir nuo pat jaunų dienų padėjo savo patėviui darbo klausimais. 1976 metais jis išsiuntė vaiką paimti siuntinį – viduje buvo heroino paketas. Tuomet jam tebuvo keturiolika, todėl jis nelabai suprato, su kuo iš tiesų susidūrė. Po metų viskas turėjo pasikeisti – jis persikraustė į JAV ir pradėjo eiti į vietos mokyklą. Tačiau jau sulaukęs penkiolikos Jose metė mokslus ir užsiėmė heroino prekyba.
J. Martinezo gyvenimas įgavo dar didesnį pagreitį po poros metų, kuomet jo sesę buvo aptikta mirusi. Iš vietos šerifo vaikinas sužinojo, kad dėl nusikaltimo padarymo yra įtariamas buvęs jos vaikinas ir jo draugai. „Tai buvo pirmi trys niekšai, kuriuos aš užmušiau“, – aiškina nusikaltėlis. Sesers laidotuvėse jis tariamai patėvui pareiškė, kad suras kaltuosius. Šis jam parekomendavo, „leisti su tuo susitvarkyti Dievui“. „Tėve, Dievas nieko nepadarys“, – tariamai atšovė J. Martinezas.
Jis taip ir neatskleidė pareigūnams, kur užkasė trijų įtariamųjų dėl jo sesers mirties lavonus, tačiau pripažino, kad šis įvykis ir pastūmėjo jį tolimesniems nusikaltimams. Po kurio laiko į tuomet 18-metį Jose kreipėsi vienas draugas ir paprašė padėti: reikėjo atkeršyti sesers prievartautojui. Žudikas sutiko imtis darbo už 500 dolerių. Susekęs įtariamąjį prievartautoją, vaikščiojusį kartu su žmona, dukart šovė jam į galvą. Vyras mirė vietoje.
Dar vėliau jis už 2500 dolerių ir žinučių imtuvą nušovė kelis jo tolimo giminaičio žudikus. Tuomet jis jau galutinai įsitraukė į žudymo darbą. Kur empatija sutinka žiaurumą
J. Martinezas pradėjo dirbti „Misteriui X“: išmušinėjo jam skolas, grasino netinkamiems ar padėjo kitais, „einamaisiais“ reikalais. Vieną sykį Čikagoje jį sustabdė pareigūnas ir pagrasino „patikrinti mašiną su šunimis“. Dažnai besišypsantis nusikaltėlis šaltakraujiškai pasisiūlė padėti apžiūrėti jo automobilį – pareigūnas nusiramino ir paleido jį važiuoti toliau. J. Martinezui pasisekė: treniruoti šunys būtų lengvai aptikę jo mašinoje paslėptus 10 kilogramų kokaino.
Darbas karteliui (tam pačiam „Misteriui X“) nešė milžiniškas pajamas, tačiau žudiko duktė tvirtina, kad jo niekada pinigai labai nedomino. Jis tariamai dalį jų atiduodavo kaimynams susimokėti už buto nuomą, dovanojo šeimai brangias dovanas ar padėjo tiems, kam labiau reikėjo.
J. Martinezas turėjo labai „savotišką“ empatijos jausmą. Jeigu šaudynių metu nukentėdavo atsitiktiniai praeiviai, tai jis vadino „atsidūrimu ne vietoje ir ne laiku“. Sykį, kuomet J. Martinezo kaimynas pradėjo reguliariai statyti automobilį jo motinos vietoje, jis jį nušovė. Tačiau žudikas žinojo, kad nužudytojo šeimai dar reikės automobilio, todėl slapčia naktį jį atvežė prie jų namų.
Vietovės, kurioje gyveno žudikas, kaimynai įtarė, jog vyras užsiima kažkokiais tamsiais darbais. Tačiau, meksikiečių narkotikų prekeivių rajono aplinkoje jis buvo laikomas pavyzdiniu šeimos vyru. Vietiniai nesistebi tuo, kad žudiko taip ilgai negalėjo pagauti – pareigūną paskutinį sykį ten matė labai seniai.
Sugauti žudiką
2006-aisias J. Martinezas medžiojo Javierą Huertą – šis iš kartelio nugvelbė 10 kilogramų kokaino ir „nusėdo į dugną“, manydamas, kad jo niekas neras. Aptikti nelaimėlį užtruko dvi dienas. Daugiausiai laiko J. Martinezui reikėjo nutaikyti tinkamą momentą – jo būsima auka dažniausiai laiką leisdavo su savo mažamete dukra, kurios liesti žudikas nematė reikalo. Vadovaujantis jo „kodeksu“, dukra neturėjo mokėti už savo tėvo darbelius.
Nutaikęs momentą ir pagrobęs J. Huertą, J. Martinezas privertė jį iškasti namo kieme paslėptus 150 tūkst. dolerių ir vėliau savo auką nušovė, kartu su darbo kolega, kuris tapo pagrobimo liudininku.
Tyrimo metu policija susimovė ir J. Martinezas liko laisvėje. Pareigūnai aukos automobilyje aptiko nuorūką, kurią išsiuntė į ekspertizę, tačiau atsakymas atgal kažkodėl taip ir neatėjo, o ir patys tyrėjai nebesidomėjo jo likimu.
J. Martinezas dėl vieno iš nužudymų netgi buvo tikrinamas poligrafu. Nepaisant to, kad patikros metu jis susimovė, teismas jį paleido, nes kitų nenuginčijamų jo veikos įrodymų nebuvo.
„Nuorūkos“ istorija buvo prisiminta 2013-aisiais, kuomet nužudymus tiriantys pareigūnai nusprendė peržiūrėti senas bylas. Tačiau ir šis J. Martinezo kaltės įrodymas nebebuvo būtinas – vyras tuo metu kaip tik nušovė paskutinę savo auką, jo dukrą įžeidusį vietos verslininkėlį. Vyras buvo sušaudytas laukymėje, tačiau netoliese kaip tik pasitaikė medžiotojų grupė, kuri lavoną aptiko praėjus vos valandai.
Kuomet tyrėjai pradėjo aiškintis, kas galėjo įvykdyti nusikaltimą, vienas iš jo draugų ir nurodė J. Martinezą, kaip galėjusį turėti bendrų reikalų. Šis ne tik nepuolė gintis dėl nusikaltimo padarymo, tačiau dar ir prisipažino dešimtimis kitų nusikaltimų. „Atėjo laikas dėl visko prisipažinti“, – pareiškė žudikas.
„Nereikalingi“ žmonės
J. Martinezui yra pateikti kaltinimai dėl 12 žmogžudysčių: jis prisipažino dėl jų visų, tačiau pats tvirtina, kad viso nužudė 36 žmones. Vyras žada artimiausiu metu atskleisti, kur palaidojo kitų aukų kūnus.
Samdomą žudiką sekę pareigūnai pripažįsta, kad iki tol nebuvo sutikę tokio nusikaltėlio. Jį vadina „tikru profesionalu“, tačiau taip pat pripažįsta, kad J. Martinezui paprasčiausiai itin sekėsi. Tik todėl jam pavyko išlikti taip ilgai nepagautam.
Tačiau Kalifornijos apylinkių gyventojai, kur gyveno ir žudė J. Martinezas, pateikė paprastesnį paaiškinimą: jų kraštuose žmogaus gyvybė brangiai nekainuoja, ir žmonių, kuriuos jis žudė, paprasčiausiai niekas nevertino. Narkotikai ir „purvini“ pinigai tranzitu keliauja šią turtingą valstiją, tačiau dažnai mažesniuose miesteliuose nėra net policijos poskyrio, o pareigūnai nesivargina užmegzti kontaktą su vietos gyventojais.
Iš „BuzzFeed“ atlikto tyrimo galima daryti išvadą, kad J. Martinezo veikla atidengia slaptą JAV teisėsaugos pusę: žudyk „teisingus“ žmones – jo atveju, fermerius ir prekeivius narkotikais, apie kuriuos niekas ir žodžio gero nepasakys, ir, tikėtina, tavęs niekas stipriai ir nesistengs sustabdyti.
J. Martinezas yra nuteistas kalėti iki gyvos galvos, tačiau prokurorams pateikus naujų kaltinimų jau kitais metais prasidėsiantis naujas teismo procesas žudikui gali reikšti ir mirties bausmę.
