Tarpusavyje aptarinėdamos Kosovo nepriklausomybės klausimą Europos Sąjunga ir Rusija privalo remtis realia situacija ir savo atsakomybe už stabilumą žemyne, o ne įstatymo raide ar per didelį pasitikėjimą keliančiu savo teisumo jausmu, teigia dienraštis „Financial Times“.
Pasak dienraščio, Rusija turi įsisąmoninti – nepriklausomai nuo to, patinka tai jai ir Serbijai ar ne – kad Kosovas netrukus taps nepriklausomas, o JAV, ES ir daugelis musulmoniškų šalių pripažins jo nepriklausomybę. Jei nepriklausomybė nebus suteikta artimiausiu metu, Kosovo albanai sukils.
Vetuodama Kosovo pripažinimą Jungtinėse Tautose ir morališkai remdama nesutaikomą Serbijos poziciją, Rusija gali sustiprinti nestabilumą Kosove ir paskatinti destabilizaciją visame regione. Blogiausiu atveju Rusija gali prisidėti prie naujo karo kurstymo, kuris sujauks padėtį ne tik Balkanuose, bet ir visoje Europoje bei katastrofiškai atsilieps Rusijos santykiams su Vakarais. Tačiau, pasak dienraščio, Maskvai derėtų paklausti savęs, ar iš tikrųjų Rusijos interesus atitinka toks elgesys ir veiksmai, kurie pastūmėtų Vakarų Europą prie kietos antirusiškos JAV pozicijos.
ES vyriausybėms taip pat derėtų susitaikyti su dviem faktais, rašo „Financial Times“. Pirma, albanų sukilimu gresiantys bandymai išlaikyti Kosovą Serbijos sudėtyje yra analogiški bandymams priversti Mitrovicą – vienintelę likusią serbų gyvenamą Kosovo dalį – prisijungti prie nepriklausomos albanų valstybės: šiuo atveju sukiltų serbai. Atsižvelgiant į tai, kad po karo Kosove albanai faktiškai vykdo „etninį valymą“, absurdiška prašyti serbų, kad šie patikėtų savo saugumo garantijomis, kurias siūlys albanai ar Vakarų šalys.
Albanų pusė neoficialiai grasina – jei Mitrovica atsiskirs nuo Kosovo ir prisijungs prie Serbijos, tai gali išprovokuoti albanų mažumos sukilimą ne tik pačioje Serbijoje, bet ir Makedonijoje. Į tokią perspektyvą Vakarai turi reaguoti griežtai, teigia dienraštis. ES ir NATO savo hegemoniją Balkanuose grindžia tuo, kad garantuoja stabilumą ir užkerta kelią konfliktams. Jos taip pat žadėjo remti Makedonijos teritorinį vientisumą ir stabilumą joje.
Antrasis faktas, kurį reikėtų pripažinti Vakarams, yra toks: lygiai taip pat, kaip neįmanoma priversti Kosovą susijungti su Serbija, neįmanoma priversti ir Abchaziją ar Pietų Osetiją susijungti su Gruzija. Net jei neatsižvelgtume į Maskvos ir tėvynainių Šiaurės Kaukaze paramą, naujausių laikų istorija liudija, kad vietiniai šių kraštų gyventojai gali pasitikėti Gruzijos valstybe ne daugiau, nei Kosovo albanai Serbija, rašo „Financial Times“.
Kosovo nepriklausomybės paskelbimas neišvengiamai atsilieps nuo Gruzijos atsiskyrusioms sritims, o taip pat Kalnų Karabachui ir Padniestrei, teigia dienraštis. Vakarams būtų beprasmiška tvirtinti, kad Kosovo atvejis yra unikalus, nes paralelės akivaizdžios.
Kad išspręstų šias problemas ir atkurtų elementarų savo pozicijos nuoseklumą, Vakarai neprivalo pripažinti Abchazijos ar Pietų Osetijos nepriklausomybę – tiesą sakant, Maskva to nė neprašo, atsižvelgdama į tai, kad tokia įvykių raida gali tapti precedentu kai kurioms neklusnioms mažumoms pačioje Rusijoje.
Vakarams verčiau derėtų pasiūlyti taikyti šiose respublikose tą patį sprendimo metodą, kurį didžiosios Vakarų valstybės bando pritaikyti (tiesa, kol kas nesėkmingai) kaimyniniame Kalnų Karabache. Tai – „bendros valstybės“ kūrimas. Tokiu atveju Azerbaidžanas – arba, sakykime, Gruzija – išsaugotų savo teisinį suverenitetą šioje teritorijoje ir tuo pačiu teorinę galimybę abipusiu sutarimu kada nors ateityje susijungti, tuo pačiu pripažįstant faktinę jos nepriklausomybę, įskaitant (tai labai svarbu) visišką vietinių ginkluotųjų pajėgų pavaldumą srities valdžiai ir išorinių sienų kontrolę. Visais minėtais atvejais, kaip ir Kosovo atveju, tokį sprendimą turėtų sekti ribotas teritorinis perdalijimas – tam tikri rajonai (pavyzdžiui, Mitrovica arba Svanetija Abchazijoje, kur gyvena etniniai gruzinai) liktų ankstesnės valstybės – suverenės – sudėtyje, rašo „Financial Times“.
Didžiosios valstybės, prieš tęsdamos dabartinį savo politinį kursą, turėtų prisiminti, kad katastrofiškas Pirmasis pasaulinis karas prasidėjo nuo ginčo dėl Bosnijos ir Hercegovinos – krašto, kuriame absoliuti dauguma šiame kare žuvusių europiečių neturėjo jokių interesų.
Šiandien konfliktai Balkanuose ir Kaukaze kelia nepalyginamai mažesnį pavojų, tačiau nė viena jų apimta teritorija nėra tokia vertinga, kad dėl jos būtų galima rimtai rizikuoti pasaulio tvarka, teigia dienraštis. Dar daugiau, 1914 metais valdžiusios vyriausybės negalėjo net įsivaizduoti, kokiais siaubingais tikslais Hitleris ir Stalinas panaudos Pirmojo pasaulinio karo išdavas. Šiandien mes neturime tokio pasiteisinimo. Mes puikiai žinome, kokios naudos Osama bin Ladenas ir jo sąjungininkai Čečėnijoje gautų iš įnirtingo Vakarų ir Rusijos susidūrimo, teigia „Financial Times“.
