Belgijos neofašistų 80-ųjų epochos ideologas Jeanas-Françoisas Thiriartas siūlė įkurti eurosovietinę imperiją – fašistinę-komunistinę supervalstybę nuo Vladivostoko iki Dublino. Jis buvo įsitikinęs, kad Maskva galės „padaryti Europą europietiška“, kaip antitezė tam, ką jis vadino „amerikanizuota Europa“. Ultradešinysis svajojo apie „visapusį bendradarbiavimą su SSRS“.
J.-F. Thiriarto svajonėms nebuvo lemta išsipildyti, tačiau šis žmogus turi pasekėjų, kurie bendradarbiauja su autoritariniu Vladimiro Putino režimu, ir taip pat svajojančių, jų teigimų, „padaryti Europą europietiška“. Tai kraštutiniai dešinieji aktyvistai ir politikai, kurie mato V. Putino Rusiją „tradicinių vertybių gynybos bastionu“ bei „vilties spinduliu“ jų kovoje prieš liberalizmą Europoje.
Nacionalistų globėjas, tik ne pačioje Rusijoje
V. Putino režimas naudojasi savo kraštutiniais dešiniaisiais sąjungininkais tam, kad susilpnintų Europos Sąjungą ir suskaldytų socialinį pasaulį europiečių bendruomenėse.
Nepaisant to, pačioje Rusijoje tai nedraudžia Putinui rusų nacionalistams patarti „nepamiršti, kad Rusija nuo pat pradžių formavosi kaip daugianacionalinė ir daugiakonfesinė valstybė“ bei pareiškė, kad nacionalizmas griauna rusų „genetinį kodą“.
Tačiau tai netrukdo Kremliui teikti politinę, žiniasklaidos ir net finansinę pagalbą ultranacionalistinėms partijoms, siekiant, kad šios galų gale vienoje ar kitoje Europos valstybėje užimtų valdžią. Tokiu būdu tikintis, jog pavyks diskredituoti europinę vienybę, o pačioje šalyje įsivyraus Rusijos oligarchų naudojami metodai.
Anot eksperto, jeigu Europos kraštutinės dešiniosios partijos suvoktų, kad už savo tarptautinį statusą daugeliu atžvilgių skolinga būtent Vakarų vienybei, tai jie bent jau vengtų tituluoti save „patriotais“. „Juk nėra nieko patriotiško tame, kad kirstum šaką, ant kurios sėdi,“ – cituojamas Antonas Šechovcovas.
Buvo užsitraukusi nemalonę
Marine Le Pen daugelį kartų važiavo į Maskvą ir jau pradedant nuo 2013-ųjų jos partija „Nacionalinis Frontas“ gavo kelių milijonų eurų kreditą iš „Pirmojo Rusijos-Čekijos banko“, finansinės organizacijos, siejamos su Kremliumi.
Politikė veltui priešrinkiminės kampanijos metu tvirtina, kad ji nori matyti, „kaip prancūzai galės gyventi laisvėje nepriklausomoje Prancūzijoje“, – jos užsienio politikos orientacija rodo tik tai, kad ji, net nemirktelėdama, pavers Prancūziją priklausoma nuo Rusijos.
Nuo tol, kai M. Le Pen pradėjo reguliariai susitikinėti su Rusijos valdžios atstovais, nei vienas iš jos pareiškimų nesikerta su Kremliaus politika, ar būtų kalbama apie rusų demokratinės opozicijos represijas, ar karą Ukrainoje ar palaikymą, kurį Maskva suteikia mirtį nešančiai B. al Assado valdžiai.
2016-aisiais M. Le Pen tapo Kremliaus atsarginiu variantu. Dėl šios priežasties „Nacionaliniam frontui“ tuomet nepavyko susitarti dėl naujo kredito iš Rusijos banko (jau minėtas „Pirmasis Rusijos-Čekijos bankas bankrutavo tais pačiais metais). Tai paaiškina ir Rusijos indelių draudimo agentūros gąsdinimus, kad iš „Nacionalinio fronto“ bus išsireikalautas ankstesnis kreditas.
Į Kremliaus šešėlį M. Le Pen pakliuvo todėl, kad „Nacionaliniam frontui“ tuomet teko dėl Maskvos dėmesio konkuruoti su dešiniųjų atstovu Francois Fillonu, kuris žinomas savo nuosaikesne pozicija Rusijos išorinei ir vidaus politikai, negu M. Le Pen.
Kai tik F. Fillonas dėl įvairių skandalų pateko į rinkėjų nemalonę, Kremlius išsyk grįžo prie M. Le Pen, netgi pasikvietė ją į Maskvą, taip įrodant, kad dabar ji yra naujoji V. Putino favoritė.
