Šie ir kiti Kremliaus arsenalo papildymai neabejotinai suteiks Vakarų kariniams planuotojams ir žvalgybos agentūroms daug peno apmąstymams. Vis dėlto bendros padėties jie nekeičia.
Rusija kariniu atžvilgiu yra daug silpnesnė negu JAV ir jų sąjungininkai. Bet kokios didelio masto konfrontacijos atveju ji pralaimėtų. Jeigu būtų prieita iki visuotinio apsikeitimo branduoliniais smūgiais, mirtume visi. Ši padėtis lieka nepakitusi nuo Šaltojo karo. Naujieji ginklai iš tiesų reikšmingi tik šalies viduje – jie egzistuoja, kad įtikintų rusus, jog jų šalis tebėra supervalstybė ir kad mokesčių rubliai, kišami į karinės pramonės kompleksą, yra protingai leidžiami.
Vis dėlto Rusijos strateginis tikslas – ne sunaikinti Vakarus, o juos sustabdyti ir suvaržyti, pasitelkiant taktiką „skaldyk ir valdyk“. Ji išnaudoja nesutarimus tarp šalių (pavyzdžiui, tarp JAV ir jų sąjungininkių Europoje), taip pat susiskaldymą ir įtampą šių šalių viduje, kaip antai tautinius, kalbinius, religinius ir socialinius skirtumus. Politinė poliarizaciją, panaši į krečiančią Britaniją dėl „Brexit“, Europos valstybes – dėl migracijos arba JAV – dėl D. Trumpo administracijos, irgi praverčia.
Branduolinių ginklų – tiek senų, tiek naujų – vaidmuo šiuo atžvilgiu menkas. Karinis bauginimas turi savą paskirtį, bet jis tėra viena iš daugelio taktikų, Kremliaus naudojamų nesantaikai kurstyti. Tarp kitų paminėtinos kibernetinės atakos, informacijos operacijos, įtakos pirkimas pinigais, teisinės sistemos išnaudojimas (kai kada vadinamas „teisminiu karu“), spaudimas energijos išteklių eksporto svertais ir ardomoji veikla.
Užuot leidęsi sužavimi nudailintais vaizdeliais, matomais per Rusijos televiziją, verčiau turėtume pradėti galvoti, kaip atremti ginklus, kuriuos Rusija iš tikrųjų šiuo metu naudoja. Taip pat turėtume pagalvoti apie naujos kartos ginkluotę, naudojamą tokio pobūdžio kare nekinetinėmis ir nekarinėmis priemonėmis.
Vienas iš mums gresiančių naujų pavojų yra „nuodugniosios klastotės“ (angl. deepfakes) – kompiuterinėmis programomis kuriama garso ir vaizdo medžiaga, vaizduojanti realius žmones, sakančius arba darančius tai, ko jie iš tikrųjų niekada nesakė ir nedarė. Mums jau daug metų pažįstamos kompiuterinės grafikos (CGI) technologijos, pasitelkiamos filmų kūrėjų. Anksčiau jos reikalaudavo daug įdirbio ir lėšų. Dabar tai padaroma pigiai ir greitai. Nuodugniosiomis klastotėmis gali būti pasinaudota, kad koks nors politikas būtų pavaizduotas besielgiantis kvailai arba smerktinai. Jomis remiantis taip pat gali būti išduotas arešto orderis.
Kitas, su ankstesniu susijęs pavojus yra dirbtinio intelekto (DI) ir mokytis sugebančių mašinų naudojimas, siekiant sukurti tikrovišką elektroninę sąveiką – pavyzdžiui, pokalbius telefonu, susirašinėjimo žinutes ir panašiai – kad ją būtų galima panaudoti politiniams arba priešiškiems tikslams. Tikroviškų telefonų skambučių, pranešimų ar socialinių tinklų žinučių tvanas gali būti panaudotas rinkėjams nuvilti, juos sutrikdyti arba formuoti jų nuomonę.
Trečioji nauja taktika yra „superdoksavimas“ – internetinio bauginimo naudojimas kritikams nutildyti. Doksavimas (angl. doxxing) nėra naujas reiškinys, bet valstybei pasitelkus savo turimus žmogiškuosius ir elektroninės žvalgybos išteklius jis gali tapti daug nemalonesnis ir veiksmingesnis. Gali būti nutekinama privati informacija, taikomasi į pažeidžiamas vietas arba išnaudojamos asmeninio gyvenimo nesėkmės. Tie patys metodai gali būti naudojami ir prieš taikinio šeimos narius.
Ketvirtoji taktika, kurios reikėtų pasisaugoti – suintensyvėjęs atskirtį patiriančių socialinių grupių išnaudojimas. Vakarų šalyse blėstant pasitikėjimui socialine sistema ir visuomene, didėja susiskaldymo ir neramumų potencialas. Rusijos ryšiai su protestų judėjimais, savisaugos grupėmis ir kitomis socialinėmis bei kultūrinėmis organizacijomis buvo aptikti daugelyje Europos šalių. Gali būti, kad šias grupes siekiama politizuoti arba panaudoti ardomiesiems tikslams.
Per Rusijos televiziją apie šiuos ginklus nedaug teišgirsite. Paklauskit savęs, kodėl?
