Balandžio mėnesį paaiškėjo, kad Ukrainoje žuvo lietuvių režisierius Mantas Kvedaravičius, sukūręs filmą „Mariupolis“. Lietuvis išvyko į Mariupolį iškart po karo pradžios, kad galėtų pratęsti savo dokumentikos darbą. Iš pradžių buvo pasirodžiusi informacija, kad režisierius žuvo raketai pataikius į automobilį, tačiau tiriamosios žurnalistikos leidiniai „Projekt“ ir „Spektr“ nustatė tikrąsias žūties aplinkybes pabendravę su tų dienų įvykių liudininkais.
Kovo 27-ąją M. Kvedaravičius, kartu su vairuotoju bandė iš Mariupolio išvežti tris moteris – viena iš jų turėjo vos mėnesio sulaukusį kūdikį. Būtent viena iš jų, Mariupolio gyventoja Angelina Sosnovskaja, žurnalistams papasakojo, kas nutiko.
Grupė turėjo iki savo mikroautobuso kaimyniniame Mariupolio rajone nueiti tris kilometrus – ir šį kelią teko įveikti trumpomis atkarpomis apšaudymų metu. Jie netikėtai pateko į Bohdano Chmelnickio bulvare esančio namo kiemą, kuriame tuo metu buvo įsikūręs Rusijos ir Donecko „liaudies respublikos“ (DLR) karių štabas – jie sulaikė M. Kvedaravičių ir jo vairuotoją.
„Jeigu mes būtume ėję va taip (aplink namą), Mantas būtų likęs gyvas, o mes įėjome į kiemą. Todėl, kad kieme degė laužai, žmonės ruošė maistą – mes galvojome, kad ten saugu. Ir mes tik įėjome į kiemą, o kieme priešais namą su laužais, pasirodo, pas juos buvo kažkas panašaus į štabą pirmame aukšte. Jie mums: „Stot!“. Ir vyrams įsakė eiti paskui juos. Mantas taip ir nuėjo – su mano rankine ant nugaros“, – pasakojo A. Sosnovskaja.
Moterys pasislėpė viename iš aplinkinių butų ir praėjus tam tikram laiko tarpui dukart pabandė „ištraukti“ vyrus iš rusų štabo. Tačiau su jomis grįžo tik mašinos vairuotojas – jis papasakojo, kad ant Manto nugaros apžiūros metu rusai aptiko mėlynę (spėjama, kad ji liko nuo A. Sosnovskajos rankinės, kurią jis nešė). O kariai tokių apžiūrų metu itin įtariai žiūri į bet kokias žymes ant kūno, kurias galėjo palikti ginklai ar neperšaunama liemenė. Režisierių jie pasiliko „pasiaiškinti“.
Pabėgėlių grupė laukė Manto iki ryto, tačiau jis negrįžo. Tuomet moterys nusprendė iki autobuso keliauti pačios, sutiko Manto žmoną Aną Belobrovą ir papasakojo jai, kas nutiko. Ana išėjo ieškoti savo vyro ir balandžio 2-ąją aptiko jo kūną šiukšlių krūvoje netoli tos vietos, kur liudininkai paskutinį sykį matė jį gyvą.
„Aš pamačiau, kaip Aleksandras priėjo prie kažkokios jaunos nedidelio ūgio moteris, pakalbėjo su ja, ir ji paprasčiausiai iškart nuėjo į tą pusę, iš kur mes atėjome. Ji išėjo ten, kur sulaikė Mantą, ji nuėjo, ir ieškojo jo iki balandžio 2-osios. Galų gale ji rado jį šiukšlių krūvoje, (kur) jie jį tiesiog išmetė“, – cituojama A. Sosnovskaja.
Išvažiuojant iš Mariupolio autobusus su išvykstančiomis moterimis vėl sustabdė rusų patikros postas. Vairuotojui Aleksandrui buvo įsakyta nuvežti keleivius į „filtracijos punktą“, o pačiam kartu su kitais vairuotojais eiti į komendantūrą.
„Saša suprato, kad jokios filtracijos jis nepraeis – jis buvo Ukrainos kariuomenės karininkas. Mes stovime, o jis sako: „Taip, merginos, neskubom, šypsomės ir sėdame į autobusą!“ Mes nieko nesupratome, sėdome, o jis kad nuspaudė akseleratorių! Aš priekyje sėdėjau, ir jis man sako: „Lina, Lina, žiūrėk – mus vejasi?!“ Jeigu būtų paviję, sušaudytų! Aš jam po to sakau: „Sania, ten juk daugiau patikros postų yra! O jis: „Nepergyvenk! Jie racijų neturi!“. Vėliau jau įgavo proto, pasirūpino ryšio priemonėmis…“ – cituojama A. Sosnovskaja.
Kuomet važiavo greitkeliu, Aleksandras išmetė savo telefoną – prisiminė, kad jam ateina SMS žinutės su priminimais apie gaunamą atlygį iš Ukrainos kariuomenės. Manto telefoną paslėpėme mašinoje ir pravežėme per visą fronto liniją. Vėliau, iš ten rastų vaizdo įrašų fragmentų, buvo sumontuotas filmas „Mariupolis 2“, kurį vasarą parodė Kanų kino festivalyje.
Moterys iš Manto evakuojamųjų grupės prisiminė vieno iš karių, kurį jos sutiko štabe, šaukinį – „Paštetas“. Buvo nustatyta, kad DLR turėjo du karius su tokia pravarde, vieną iš jų – Pavelą Musijenką – moterys atpažino iš fotografijų. Paklaustas žurnalistų, Pavelas patvirtino, kad jį iš tiesų vadina „Paštetu“, tačiau kovose dėl Mariupolio jis tariamai nedalyvavo. „Projekt“ teigiama, kad Lietuvos teisėsaugos institucijos, tiriančios M. Kvedaravičiaus nužudymo bylą, patvirtino, jog P. Musijenka „yra tyrimų lauke, nustatinėjamos jo sąsajos su M. Kvedaravičiaus sulaikymu“.
M. Kvedaravičiaus žūties istorija
Balandžio pradžioje Ukrainos žurnalistė Albina Lvutiva paskelbė, kad M. Kvedaravičius Ukrainoje žuvo visai ne nuo rusų raketos, kaip buvo skelbta anksčiau.
„Jis mirė ne automobilyje nuo „raketos smūgio“, kaip rašo žiniasklaida. Jis buvo nušautas. Bet visas detales turėtų būti nustatytos nepriklausomo tyrimo metu. Beje, Mantas, kaip buvo skelbta, nemirė balandžio 2 d.“, – rašė ji.
A. Lvutiva pasakoja, kad M. Kvedaravičiaus žmona „padarė tai, kas neįsivaizduojama“.
„Bedvasė rusų kariuomenė Mantą paėmė į nelaisvę ir nužudė. Ir tada jį tiesiog išmetė. Jo drąsioji žmona padarė tai, kas neįsivaizduojama. Mariupolyje jai pavyko per raketų apšaudymus surasti jo kūną ir parvežti į gimtąją Lietuvą.
Kad ji pati nebūtų nužudyta, kad kūnas nebūtų sunaikintas, informaciją reikėjo slėpti. Apie mirtį žinojo ribotas skaičius žmonių, tačiau vos tik informacija pateko į žiniasklaidą, jos sustabdyti jau buvo neįmanoma. Galbūt niekada daugiau nesužinosime tiesos ar net neatsisveikinsime su Mantu. Jis mirė ne automobilyje nuo „raketos smūgio“.
Tuo metu mes jau iš visų jėgų stengėmės jį išvežti... Kai Ukrainos prezidento kanceliarija ir Zelenskis jau paskelbė apie mirtį, jo žmona kelias valandas jau stovėjo su karstu prie Rusijos išvažiavimo. Pasieniečiai su ypatinga atsakomybe apžiūrėjo automobilį „krovinys 200“ su cinkuotu karstu.
Kelias dienas mes rizikavome savo gyvybe kiekvieną minutę. Mes galėjome gi niekada nebeišvysti Manto ir jo žmonos. Dabar jie jau yra Lietuvoje“, – rašė žurnalistė.
