Tradicija nėra įgimtas dalykas. Ji pažįstama ir pasisavinama. Teneįžeidžia jūsų lenkiškas pavyzdys: per Poznanės sukilimą 1956 m. DARBININKŲ minios giedojo: "Polski my naród, polski lud,
Królewski szczep piastowy" (karališkoji Piastų gentis).

Nieko nepadarysi - Dviejų tautų respublikos istorija yra tiek mūsų, tiek lenkų istorija. Nemanau, kad L. Jonušys tai neigia ar smerkia lenkus išaukštindamas lietuvius. Būkime atlaidesni savo protėviams - visi tais klaikiais viduramžiais elgėsi nedorai kovodami dėl valdžios (ne ką padoresnės ir dabartinės politinės kovos). Nepervertinkime to praeities istorinio palikimo - nelaiminga lietuvių-lenkų valstybė gėdingai žlugo tarpusavio vaiduose, bjaurūs santykiai buvo ir iki pat Molotovo-Ribentropo pakto, pasmerkusio abi tautas rudojo ir raudonojo fašizmo siaubui. Užtat dabar būdami lygiateisiai ES partneriai galėtume puikiai sugyventi ir atsispirti didžiavalstybiškam prancūzų-vokiečių diktatui. Lietuvos-Lenkijos tandemo paryškinimui siūlyčiau nauju Lietuvos prezidentu išrinkti dainininką E. Kučinską su sąlyga, kad jis paskirs premjeru kaip du lašu panašų savo brolį R. Kučinską. Kartu su lenkų dvyniais mūsiškiai broliai smagiai palinksmintų Europą per visą savo kadenciją. Tegyvuoja Kačynskių-Kučinskų kvartetas!

Tikrąją tradiciją gali turėti tik bajorai. Jų ATR buvo 8 proc. o KĄ daryti 92 (nesvarbu, lenkams ar lietuviams), kuriems bet kuri tradicija bus dirbtinė

kaip sureagavo elegantiškoji visuomenė, kai trys imperijos pasmaugė ATR? Polonezais, mazurkomis ir polkomis visuose Europos baliuose per visą XIX amžių, įskaitant ir Rusijos imperatoriaus dvarą. Juokai juokais, bet šitaip tradicija palaiko pati save - ne tik iš vidaus, bet ir iš išorės :)

studijuoti ir pažinti, o ne atmesti, nereikia laikyti arogancija. Vien dėl arogancijos nevertėjo čia tiek darbuotis. Aš ir nemaniau abejoti dėl Lietuvos valstybės ar lietuvių kalbos. Visa esmė - kaip nors įveikti tokį patogų tingioms smegenims polinkį į "minimalizmą" kultūroje: Mickevičius ne mūsų, bajoriškoji demokratija ne mūsų, Konstitucija ne mūsų... Gaonas ne mūsų... "slavsia kniaz' Vitout' " irgi ne mūsų... Ar nemanote, kad statinys be pamatų griūva? Kad gyvenimas nepažįstant pirmtakų darbų ir minčių yra skurdus gyvenimas, gresiantis beprasmybės pojūčiu? Kad ta beprasmybė ir yra beribio godumo ir visuotinės popsizacijos priežastis? Ir kad tai kelias į tautos pražūtį? Galiu tik pakartoti, ką jau sakiau: žmogui geriausia tada, kai jis save suvokia kaip dar vieną grandį tradicijoje ir bendrijoje. Turiu galvoje tikrą istorinę, o ne "rekonstruotą" ar "sukonstruotą" tradiciją, kokia yra vadinamoji "etninė kultūra".

<Viskas per tą neišmanymą>
pilnai pritariu, tik paprastai išmanantis ir "kultūrinės tradicijos" paženklintas žmogus sau neleidžia nei panašių pastabų nei "šlėktiškos" arogancijos.

taigi aristokratiškoji demokratija visgi baigėsi diktatūra... <neteko skaityti, kad Lenkijos prezidentas būtų išnešęs kudašių, o vyriausybė savo noru įsileidusi okupantą> kai kurios šalys įsileido -Čekoslovakija, Baltijos šalys, kai kurios priešinosi vienų prezidentai spruko, kitų -ne, -ar rezultatai ženkliai skiriasi?
<Tik nesuprantu, kodėl turime kalbėti apie Lenkiją, ar ji mums svarbesnė už Lietuvą? >Nes tamsta šiuo atveju atstovaujate "lenkiškojo, tradicinio :)" kelio poziciją ir jų pasiekimus priešpastatote mūsiškiams. Kad esate lietuvis galų gale supratau, tik kiek pagiežos dozė klaidino.
<Bajorija nebuvo "nutautėjusi". Tautos samprata buvo maždaug tokia, kaip dabar suprantama "pilietinė tauta".>
Tai yra suprantama , jeigu kalbame max. apie XVIII a. , o kai prasidėjo tautinių valstybių epocha, teko pasirinkti, ir deja didesnioji bajorijos dalis atsakė "Przenigdy".

Viskas per tą neišmanymą. Bajorai buvo paprastų, eilinių karių luomas. Nepainioti su senatoriais, tituluotaisiais, didikais. Labai daug bajorų buvo neturtingų, to turtelio užtekdavo tik žirgui ir ginkluotei. Patys arė, patys sėjo, o prireikus jodavo į karą arba į seimelį svarstyti bendrųjų valstybės reikalų. Bet jie buvo tėvynės gynėjai, patys svarbiausi žmonės, riteriai. O kai nebebuvo tėvynės, jie buvo sukilėliai. O kai ir sukilimų nebebuvo, jie bent žinojo savo protėvių nuopelnus. Ir didžiavosi, net ir eidami pakui ašvienio uodegą. Štai iš kur honoras. O jūs nesididžiuojate savo seneliais rezistentais ir tremtiniais? Aišku, nesididžiuojate. Nėra tokios tradicijos, jūs su tuo NESUSIJĘ.

skaityti, kad Lenkijos prezidentas būtų išnešęs kudašių, o vyriausybė savo noru įsileidusi okupantą. Kaip tik tradicija buvo atrama per visus sukilimus, taip pat sovietmečiu. Tik nesuprantu, kodėl turime kalbėti apie Lenkiją, ar ji mums svarbesnė už Lietuvą? Bajorija nebuvo "nutautėjusi". Tautos samprata buvo maždaug tokia, kaip dabar suprantama "pilietinė tauta".

<Patriarchai“ atsiribojo nuo politinės ir teisinės tradicijos, ir visa kaimiečių demokratija baigėsi diktatūra>

Gal pasiskaitykite apie demokratijos „klestėjimą“ tarpukario Lenkijoje, išlaikiusioje „tradiciją“ :)

Beje, nenutėjusios bajorijos sluoksnis Lietuvoje išliko pakankamas, jų dalis visuomenėje, atitiko europinį lygį (ATR jų santykinė dalis buvo neproporcingai didelė) ir jie aktyviai dalyvavo valstybės kūrime.