Kasandros tipo žmonėms, kurie nebijo akistatos su tiesa, kad ir kokia nemaloni ji būtų, agresyvūs Rusijos veiksmai prieš gretimas valstybes tebuvo laiko klausimas, rašo „Lietuvos žinios“.
Sunki Kasandros pareiga
Praėjusią savaitę teko paminėti liūdną sukaktį - prieš 7 metus keliolika islamo fanatikų keleiviniais lėktuvais taranavo pastatus ir nužudė kelis tūkstančius civilių žmonių. Tokia jau pasaulinės politikos specifika: gali metų metus stebėti grėsmę keliantį reiškinį ir skambinti dėl jo pavojaus varpeliais, bet kol nenutiks kas nors baisaus, politikai ir kiti sprendimus priimantys veikėjai tuos signalus ignoruos arba net šaipysis iš jų ir manys, kad taip užkariauja rinkėjų simpatijas.
Iš tiesų pavojaus skelbėjo pareiga nėra labai maloni, nes žmonėms daug smagiau apsimesti, jog pavojaus nėra, o ne ruoštis nuo jo apsisaugoti. Šį reiškinį aprašė dar senolis Homeras „Iliadoje“: apsiaustoje Trojoje pranašė (tais laikais taip vadindavo žurnalistus analitikus) Kasandra nuolat įkyrėdavo bendrapiliečiams, nes vis sakydavo, kad per karą su klastingaisiais achajais negalima atsipalaiduoti. Niekas Kasandros klausyti nenorėjo („Baikit čia mus gąsdinti“, - mėgsta pareikšti ir dabartiniai interneto komentarų anonimai). Ir galiausiai jai teko stebėti degančią Troją.
Kaip parodė tyrimas, atliktas po rugsėjo 11-osios teroro aktų, JAV saugumo tarnybose buvo ne viena tokia Kasandra, siuntusi vadovybei signalus apie realią išpuolių grėsmę, tačiau aukšti pareigūnai tai laikė paranoja ir nereagavo.
Naujasis reichas
Rugpjūčio mėnesį prasidėjusi Rusijos invazija į Gruziją buvo panašus šaltas dušas „nereikia mūsų gąsdinti“ racionalistams. Tačiau ši invazija nustebino tik juos. Kasandros tipo žmonėms, kurie nebijo akistatos su tiesa, kad ir kokia nemaloni ji būtų, agresyvūs Rusijos veiksmai prieš gretimas valstybes tebuvo laiko klausimas.
Dar 2002-2003 metais Rusija man pradėjo įtartinai panėšėti į modifikuotą hitlerinio reicho kopiją. Įsigalėjo vienpartinė sistema, proporcingai pagal pavojingumą režimui imta persekioti opozicija: A.Politkovskaja - mirtimi, M.Chodorkovskis - kalėjimu, demonstrantai - lazdomis; savadarbėmis uniformomis pasidabinę žaliūkai mušė ir net žudė tamsesnio gymio žmones, o neišvaizdus fiureris kapota kalbėjimo maniera ir netašytomis frazėmis kurstė užhipnotizuotoms minioms euforiją - žadėjo atkurti prarastą didybę bei susidoroti su nuolat dantis galandančiais vidaus ir išorės priešais.
Vis dėlto 2002-aisiais apie tai viešai kalbėti buvo ne itin patogu, nes kasandrų niekas neklauso. Be to, iš čekistų, įsitaisiusių Kremliuje, tikėjausi šiek tiek daugiau fantazijos ir kūrybiškumo modifikuojant praeities schemas. Tačiau jie pasirinko paprastesnį tikslios kopijos variantą. Net Gruzijos okupacija primena Čekoslovakijos sudraskymą 1938 metais: dalis teritorijos atskiriama kaip nepriklausoma valstybė, o pakraščiai tiesiogiai okupuojami it replėmis suspaudžiant centrinę šalies dalį. Vakarų valstybių bestuburiai nepatenkinti šurmuliuoja, bet nieko nedaro, nes yra įtikėję, kad tolesnės agresijos nebus. Likusią Čekijos dalį Hitleris okupavo praėjus pusmečiui po Miuncheno suokalbio. Žiūrėsim, kiek laiko liko Gruzijai.
Kortos atverstos
Prognozuoti šioje situacijoje galima tik viena - Rusijos agresija nesibaigs. Vokiečiai ir prancūzai, kurie su šia šalimi yra turėję tik labai fragmentiškus kontaktus, matyt, bando sau įteigti, kad derybomis ir nuolaidomis įmanoma nuraminti Rusiją. Tačiau Lietuva nuo 1492 metų (pirmas puolamasis Maskvos karas) gyvena nuolatinės agresijos iš Rytų sąlygomis, todėl puikiai supranta, jog mus puolantis žvėris yra ne šiaip alkanas, jis nenusiramins papjovęs vieną vištą. Dabar šis žvėris apimtas pasiutligės priepuolio ir tol žudys visa, kas gyva, kol bus uždarytas į narvą.
Ivano Žiauriojo laikais maskvietišką pasiutligę sustabdė mūsų karalius Steponas Batoras, Petro I ir Jekaterinos II ordas vargais negalais atlaikė turkai, bolševikus sulaikė, kad ir kaip paradoksalu, kitas pasiutligės nešiotojas Hitleris.
Šiuo metu kortos atverstos, ir tik visiškas kvailys arba „Gazprom“ pasiūlymą įsidarbinti gavęs veikėjas dar gali neigti tai, kas buvo akivaizdu jau 2002 metais. Visiškai tikėtina, kad kitas V.Putino atakos objektas jau nebus jam taip lengvai paaukotas kaip Gruzija. Juk galų gale 1939-aisiais vakariečiai atsipeikėjo ir Lenkijos taip paprastai neatidavė.
Sunku pasakyti, kas bus kitas atakos objektas. Galimas dalykas, kad jis bus parinktas metant monetą ar panašiai, nes Rusijos gyventojai nuteikti taip, jog visi aplink - priešai, tad besąlygiškai palaikys savo vyriausybės agresiją bet kuria kryptimi. Pagal užkariautojo logiką pradėti reikėtų nuo silpnesnių, nes lengvos pergalės palankiai nuteikia visuomenę, be to, kareiviai vis tiek truputį pasitreniruoja.
Lietuva atsiduria nepavydėtinoje padėtyje, nes kaip tik planuoja pereiti prie samdinių kariuomenės, o tai iš esmės reiškia, kad invazijos atveju priešintis nesirengia. „Gazprom“ tarpininkai siautėja kaip savo kieme, iš valstybės aparato niekaip nepavyksta iškrapštyti KGB ir bolševikinės nomenklatūros palikimo. Šie žmonės gana džiaugsmingai pasitiktų buvusius šeimininkus.
Sunku ginti šalį, kuri pati nenori priešintis, todėl nelengva bus kaltinti ir NATO sąjungininkus, jei jie nepersistengs.
Giedrius Kiaulakis
