2010 m. balandžio mėnesį Kirgizijoje įvyko dar vienas perversmas. Galima diskutuoti dėl vidinių ir išorinių jo priežasčių, tačiau šiuo metu jau svarbu žiūrėti į priekį. 2010 m. gegužės mėnesį buvo paskelbtas galutinis naujos Konstitucijos projektas, birželio 27 d. jį parėmė rinkėjai (palikime balsavimo skaidrumo klausimą nuošalyje). Šiame kontekste aktualu paanalizuoti, kokia galėtų būti politinė Kirgizijos ateitis ir ar ten pagaliau susiformuos stabili valdžia, realiai atsižvelgianti į žmonių poreikius.
Iš karto būtina pasakyti, kad tokia perspektyva yra labai abejotina. Pagrindine 2005 m. vykusios „tulpių revoliucijos“ priežastimi tapo gyventojų nepasitenkinimas prezidento Askaro Akajevo šeimynine valdžia. Naująją – 2010 m. – revoliuciją paskatino piliečių pasipiktinimas tuo, kad po „tulpių revoliucijos“ prezidentu tapęs Kurmanbekas Bakijevas ir jo klanas vėl monopolizavo didesnę šalies politinio ir ekonominio gyvenimo dalį. Būtina, kad ta pati istorija nepasikartotų trečią kartą. Dabartinė laikinoji Kirgizijos valdžia nusprendė, kad geriausias būdas to išvengti – konstitucinė valdymo sistemos reforma. Kaip pažymėjo vienas iš jos atstovų, laikinosios vyriausybės vicepremjeras Omurbekas Tekebajevas, „Kirgizija bus parlamentinė respublika“. Kitaip tariant, opozicija vadovaujasi logika, kad stiprus prezidento institutas natūraliai skatina grobuonišką klaninį autoritarizmą, o parlamentinė valdžios sistema efektyviai padės užkirsti tam kelią. Išskirtiniu opozicijos sprendimu šiuo atveju tapo pažadas apriboti parlamento rinkimus laimėjusios partijos mandatų skaičių taip, kad ji neturėtų jame daugumos. Ir štai galutiniame Konstitucijos projekte rašoma, kad parlamentą (Жогорку Кенеш) sudarys 120 deputatų, kurie bus renkami penkeriems metams pagal proporcinę sistemą. Patekimo į parlamentą barjeras – 5 procentai rinkėjų, dalyvavusių rinkimuose. Priklausomai nuo rinkimų rezultatų politinė partija gali gauti ne daugiau kaip 65 parlamentinius mandatus. Taigi gauti paprastą (ne konstitucinę) daugumą kuri nors partija vis dėlto galės. Tai reiškia, kad tam tikros politinės jėgos greičiausiai jau planuoja tokį variantą siekdamos suformuoti savo vyriausybę, o pažadai kaip visada liko tik pažadais.
Tačiau net ne tai yra svarbiausia. Šiandien Kirgizijos partinė sistema yra, švelniai tariant, neišvystyta. Kalbant paprastai, realiai ji neegzistuoja (ir proporcinė rinkimų sistema bei 5 procentų rinkiminis slenkstis šiuo atveju neišgelbės). K. Bakijevo valdymo metais buvo sukurta valdžios partija „Ak-zol“, kuri besąlygiškai dominavo parlamente. Šį kartą laimėti būsimus parlamento rinkimus jai bus sunku, nes prarastas administracinis resursas. Taip pat jos likimas priklausys nuo šalies pietuose gyvenančių buvusio prezidento šalininkų noro grįžti į valdžią. Prezidentinė valdžios partija prarado žmonių pasitikėjimą kartu su nušalintu prezidentu ir vargu ar bus rimta konkurentė buvusioms opozicinėms partijoms. Palikus nuošalyje daugybę Kirgizijoje veikiančių politinių judėjimų ir partinio pobūdžio organizacijų, galima teigti, kad pagrindinė kova dėl rinkėjų balsų vyks tarp socialdemokratų partijos (lyderiai: laikinoji šalies prezidentė R. Otunbajeva ir A. Atambajevas), „Ata-meken“ (lyderis O. Tekebajevas) ir „Ak-Šumkar“ (lyderis T. Sarijevas, užimantis finansų ministro postą laikinojoje vyriausybėje). Taigi pakankamai tvirtai galima prognozuoti, kad parlamentinės daugumos negaus niekas ir arši politinė konkurencija dėl valdžios tarp šiandieninių sąjungininkų yra neišvengiama. Toliau įvykiai gali klostytis dvejopai.
Kaip teigia Konstitucijos projektas, jeigu į parlamentą patekusioms partijoms per nustatytą (gana trumpą) laiko tarpą nepavyks sukurti veiksmingos koalicijos (kas labai tikėtina), prezidentas turės paskelbti pirmalaikius parlamento rinkimus. Rezultatas – politinis nestabilumas ir de facto prezidentinė valdžia, tai yra deja vu. Jeigu parlamentinėms partijoms vis dėlto pasisektų sukurti daugiau ar mažiau stiprią koaliciją, jos viduje anksčiau ar vėliau vis tiek prasidės konkurencija dėl dominavimo, o tai galiausiai baigsis vakarykščių partnerių konfliktu (ką jau kalbėti apie galimus savarankiškus politinius žaidimus, kuriuos pradės žaisti ministras pirmininkas ir prezidentas, tiesiogiai suinteresuotas parlamentine krize). Rezultatas – tas pats kaip ir pirmuoju atveju.
Kitaip tariant, Kirgizijoje tam tikrą politinį stabilumą gali garantuoti tik vienos politinės jėgos (partijos ir/ar prezidento kaip jos atstovo arba kaip nepriklausomo kandidato) dominavimas. Politinė liberalizacija neišvengiamai ves prie nesibaigiančių rietenų, per kurias visiškai nebus laiko rimtai galvoti apie visuomenės poreikius ir efektyviai spręsti opias problemas (o kur dar labai tikėtinos problemos su nušalinto prezidento šalininkais, kurie nuolat kvėpuos į pakaušį naujajai valdžiai, mėgindami destabilizuoti situaciją šalyje). Taigi – arba koks nors autoritarinis stabilumas, arba demokratinis chaosas, kuris po kiek laiko baigsis ta pačia kokios nors politinės galios vienvaldyste. Todėl visiškai teisus yra politologas O. Pankratovas: „Pasiūlytas Konstitucijos projektas gali tapti paskutiniu žingsniu, vedančiu prie to, kad Kirgizijos tauta praras savo suverenią valstybę.“ Iš tikrųjų visiškai nesvarbu, kokia valstybės valdymo forma bus įtvirtinta naujojoje Kirgizijos Respublikos Konstitucijoje. Konstitucija vėl taps tik širma nešvariems politikams ir neturės jokios praktinės reikšmės realiai politinei valstybės santvarkai.
Pagaliau nereikėtų pamiršti galimo Rusijos vaidmens tolesniame Kirgizijos likime. Maskvai svarbiausia yra turėti šioje šalyje kontroliuojamą valdžią, kuri besąlygiškai vykdytų jos reikalavimus. Dabartiniai Kirgizijos lyderiai nušalino K. Bakijevą su netiesiogine Maskvos pagalba. Tačiau jeigu jie pradės rodyti savarankiškos (nepriklausomos nuo Kremliaus) politikos požymius, juos gali ištikti pirmtako likimas, o tai reikštų dar vieną šalies destabilizaciją.
Kad situacija Kirgizijoje pasikeistų iš esmės, turi keistis ne tiek jos santykiai su užsienio valstybėmis ir jos instituciniai rėmai bei taisyklės, kiek pats šios valstybės valdančiojo elito požiūris į valdymo (sprendimų priėmimo) sistemos organizavimą. Iki šiol visose Centrinės Azijos valstybėse šio požiūrio pagrindas buvo nacionalinių resursų grobstymas nedelsiant, nes nėra jokių ilgesnio išlikimo valdžioje garantijų. O dalijimasis valstybiniais ištekliais su įtakingomis interesų grupėmis ir visuomene mažina valdžios išsaugojimo išlaidas ir konkurencijos grėsmę, net jeigu valdovai praranda dalį grobio, kurią jie galėtų gauti trumpalaikėje perspektyvoje. Kaip tik tai (efektyvus valstybės resursų perskirstymas klanų ir visuomenės tarpe visų pusių sutarimu, grindžiamu elementariu racionaliu išskaičiavimu, – tegul ir naudojant neformalius, bet tradiciškai susiformavusius tarpusavio sąveikos mechanizmus) yra Centrinės Azijos šalių (taip pat ir Kirgizijos) stabilios raidos prielaida. Norisi tikėti, kad naujieji Kirgizijos vadovai tai supras, nes dabar jie arba serga kažkokiu vaikišku idealizmu (parlamentinio valdymo visiškai tam nepasiruošusioje šalyje utopija), arba (kas labiau tikėtina) ir vėl ruošiasi ciniškai apgauti savo šalies žmones kurdami jiems naują „tautos valdžios“ iliuziją. Tačiau tuomet jie pamiršta, kad tokiu atveju po kurio laiko pajutę valdžios kraujo kvapą kirgizai pakils trečiajai revoliucijai. O gal kaip tik trečias kartas nemeluos?
Vadim Volovoj, Geopolitinių studijų centro ekspertas
