Kas ir kodėl užsakė įtakingiausio Rusijos mafijos boso nužudymą? Manoma, kad prie to prisidėjo ir artimiausi sąjungininkai. Tokią versiją skelbia lenkų žurnalas „Śledczy“.
Kai lygiai prieš metus, 2009 metų spalio 13-ąją, Maskvoje buvo laidojamas buvusios Sovietų Sąjungos kriminalinio pasaulio veteranas Viačeslavas Ivanovas, vadinamas Japončiku, šią laidotuvių ceremoniją organizavo kitas ne mažiau ryškus veikėjas - Aslanas Usojanas, banditų pasaulyje geriau pažįstamas kaip Senelis Chasanas.
Senelis Chasanas ir Japončikas buvo laikomi garbingais partneriais nusikaltėlių pasaulyje. Ar įmanoma, kad Chasanas užsakė Japončiko nužudymą?
Žinoma tik tiek – dabar jis vadovauja Rusijos kriminaliniam pogrindžiui. Tiesa, prieš kelias savaites Senelis Chasanas taip pat buvo apšaudytas sūnaus namo laiptinėje Maskvoje ir iki šiol sudėtingus sužeidimus gydosi Botkino ligononinėje.
Įdomus sutapimas: minėtos Rusijos sostinės ligoninės palataoje paskutinius gyvenimo mėnesius praleido ir pernai liepą apšaudytas, tačiau taip ir jėgų neatgavęs, pernkyščių metų spalį miręs Japončikas.
Apsimestinė pagarba?
Didžiausias iš visų vainikų, kurį Senelis Chasanas prieš metus atsiuntė į Japončiko laidotuves, turėjo būti pagarbos išraiška. Tačiau pastaruoju metu vis garsiau kalbama, kad šis vainikas, iškilmingos laidotuvės ir kitos pagarbos nužudytam Japončikui išraiškos, tai tik apsimetinėjimas.
Taip neva siekiama paslėpti tiesą – V. Ivankovo likvidaciją užsakė būtent Senelis Chasanas, daugiausiai laimėjęs po jo mirties. Po Japončiko žmogžudystės A. Usojanas perėmė neoficialų titulą tarp vadinamųjų „įteisintųjų vagių“ (vor v zakone“ – rusų k. terminas) lyderių visoje Rusijoje.
Mažai kas žino, Maskvoje irgi, kad be Senelio Chasano, Japončiko, tokį kokį jį pažinojome, išvis nebūtų. Kai 2005 metai V. Ivankovas išėjo į laisvę, iš jo imperijos statytos 90-ųjų laikotarpyje neliko nė pėdsako.
Japončikas neturėjo nieko. Būtent tada juo pasirūpino A. Usojanas. Į Japončiką žvelgta kaip į perspekyvią investiciją, tai jam padėjo atsistoti ant kojų, ir neapsiriko. Tokiu būdu jis pateko į kriminalinio pasaulio viršūnę.
A.Usojano autoritetą pripažįsta net bedvasė interneto paieška. Įrašius žodį „Senelis“, Chasanas pateikiamas pirmuoju. Tuo tarpu Senelis Šaltis nukrito į antrą vietą.
Laidotuvių procesijoje – generalinis „vagių“ štabas
Japončiko laidotuvės Vagankovo kapinėse – gražiame ir labai prestižiniame Maskvos nekropolyje – buvo rusiškų gangsterių jėgos demonstracija.
Jau pats faktas, kad Japončiką laidojo būtent ten, papiktino viešąją nuomonę. Intelektualai atvirame laiške prezidentui reikalavo pašalinti Japončiką iš Vagankovo kapinių.
Nes čia ilsisi senieji rusų aristokratai, sovietinių laikų partiniai veikėjai, naujosios Rusijos turtuoliai ir kiti nusipelnę asmenys.
Japončiko karstą lydėjo didžiulė minia – gangsteriai suvažiavo iš tolimiausių Rusijos kampelių. Milicija, kuri sekė ir įrašinėjo ceremoniją, priskaičiavo virš 50 vagių pasaulio autoritetų. Jeigu rusišką mafiją traktuoti kaip armiją, tai galima teigti, kad atvyko visas generalinis štabas.
„Įteisintieji vagys“ su žvaigždėmis
Vagių autoritetai gyvena pagal nerašyta kodeksą. Ši banditiškų papročių sistema sukurta Gulago archipelage – J. Stalino laikų darbo stovyklose.
Siekiant suprasti Japončiko ir rusiškos mafijos istoriją, reikia žinoti, kas yra „vor v zakone“. Ši sistema atsirado kaip atskira grupė 30-aisiais, kai bolševikai nusiuntė į lagerius beveik ketvirtadalį visuomenės.
Už grotų pradėjo formuotis kalėjimo teisė ir dėsniai – neoficialiai, bet pilnai toleruotini, netgi lagerių administracija juos palaikydavo.
Prižiūrėtojai, norėdami susitvarkyti su milijonais kalinių, pripažino „įteisintus vagis“ esančiais lagerių hierarchijos viršūnėje.
Kitų kalinių išnaudojimo dėka, „įteisintieji vagys“ katorgos sąlygomis susikūrė sau erdvę išgyvenimui – nedirbti, gauti geriausiais maitinimo ir rūbų paskyras.
Oficialiai viena iš svarbiausių banditiško kodekso taisyklių buvo pilnas atsisakymas bendradarbiauti su prižiūrėtojais.
Paskutinieji irgi negalėjo prisipažinti, kad nevaldo kalinių, ypač politinių, dėka brutalaus dominavimo grėsmingiausių kriminalistų - „įteisintųjų vagių.
Tačiau ši tyli sąjunga gyvuoja ir dabar. 50-ųjų metų pabaigoje tuometinė valdžia pabandė likviduoti nusikalstamą subkultūrą.
Kova su kriminaliniais autoritetais tęsėsi 10 metų ir pasibaigė teisėsaugos pralaimėjimu.
„Įteisintųjų vagių“ vardą reikia užsitarnauti – brutalumu, kietumu, sumanumu ir savotiška banditiška garbe.
Į elito gretas įšventina kiti autoritetai specialiai organizuojamuose susirinkimuose. Po to organizuojama „įteisintojo vagies“ karūnavimo ceremonija.
Naujokui ant pečių tatuiruojamos vagių žvaigždės - atpažinimo ženklas.
Šios hierarchijos aukštumoje esantys žmonės – vagių generolai – žvaigždes turi ir ant kelių. Tai reiškia, kad jie niekada ir prieš nieką nesiklaupia.
Vagis turi laikytis kodekso – ilgo banditų taisyklių sąrašo.
„Įteisintieji vagys“, tarkime, negali nužudyti priešininko iš šaunamojo ginklo, o tik kovojant be ginklų arba su peiliais.
Jeigu kalbant apie kitus žmones, tai vyrauja laisvė, nors „įteisintieji vagys“ turi tokią aukštą poziciją nusikalstamame pasaulyje, kad paprasčiausiai užsako žmogžudystę.
Iki 50-ųjų metų, kai kodeksas buvo liberalizuotas, „įteisintieji vagys“ negalėjo turėti sutuoktinių, vaikų. Vagys negali dirbti sąžiningo darbo – nei zonoje, nei laisvėje.
Penktojo dešimtmečio viduryje, N. Chruščiovo amnestijos atidarė kalėjimus ir pirmoji „įteisintųjų vagių“ subkultūros banga plačiai pasklido po išorinį pasaulį.
Dar labiau pastebimi jie tapo 70-aisiais metais – būtent tada Rusijos paplūdimiuose knibždėjo vyrai su ištatuiruotomis žvaigždėmis ant atletiškų pečių, su kuriais geriau nejuokauti).
Didžiules 30-ųjų laikotarpio bausmes, kai už bulvių maišo vagystę galima buvo gauti iki 25 metų lagerio, žymiai sušvelnino.
„Įteisintieji vagys“ tapo jau ne tik kalėjimų, bet ir visos buvusios Sovietų Sąjungos visuomenės dalimi.
Rusijos milicijos skaičiavimais, karūnuotų vagių Rusijoje yra apie tūkstantis. Šešiasdešimt iš jų sėdi šalies kalėjimuose.
Mongolo kariaunoje
1940 metais gimęs Japončikas, pravardę gavo dėl savo siaurų akių.
Jis nusikalstamą karjerą pradėjo 60-ųjų metų pabaigoje Odesoje, kaip garsios Mongolo (Genadijaus Korkovo) gaujos narys.
Į gaują Japončiką atvedė Mongolo pavaduotojas Bitumičnas. Bičiuliai jį taip pavadino po vienos baudžiamosios akcijos.
Bitumičnas suvirinimo lempos pagalba pakaitino puode bitumą, paskambino į skolininko duris ir išpylė turinį jam į veidą.
Kryme ši paslauga labai išgarsėjo. Bitumičnas ją teikė už 500 rublių.
Mongolo gaujoje Japončikas buvo jauniausias. Jį priėmė dėl garsių pergalių bokso ringe. Dar mokykloje Japončikas gavo prestižinį SSSR jaunimo bokso sporto meistro titulą.
Mongolo gauja buvo pirmoji nusikalstama grupuotė tuometinėje Sovietų Sąjungoje, ir žaibiškai tapo garsiausia dėl brutalaus elgesio su aplinkiniais žmonėmis.
70-aisiais Sovietų Sąjunga tapo vagių rojumi. Vagysčių aukomis buvo amatininkai, turgaus prekeiviai, juvelyrai, meno kūrinių kolekcionieriai.
Visi bandė išgyventi socialistinėje santvarkoje ir dažniausiai slėpė savo pajamas. Todėl retai kas pranešdavo apie vagystę. O milicija su organizuotu nusikalstamumu nekovojo, nes ... oficialiai „išsivysčiusio socializmo“ šalyje tokio reiškinio nebuvo.
Mongolo žmonės retai įsilauždavo į namus. Dažniausiai grobdavo visą aukos šeimą ir išveždavo į mišką. Ten vyrams liepdavo kasti kapus, o moteris pakabindavo už kojos ant medžio ir lėtai nuplėšdavo rūbus.
Užtekdavo kelių minučių tokio „spektaklio“ ir šeimos galva pats atidarydavo seifą.
1980 metais Japončikas pateko už grotų. 12 metų kalėjimo bausmė tapo pirma didele jo bausme. Tada jis tapo savo gaujos bosu.
Šią gaują turėjo likviduoti ne milija, o KGB. Tyrimo metu išsiaiškinta kokia tai buvo galinga nusikalstam struktūra.
Saugumo agentai likvidavo 10 butų ir sodybų, kurios buvo išnuomotos arba priklausė V. Ivankovo žmonėms, taip pat perėmė 35 automobilius.
Japončiko procesas tapo išskirtiniu įvykiu tuometinėje Sovietų Sąjungoje.
Kai jis būdavo atvežamas iš kalėjimo „Matroskaja Tišina“ į teismo salę, baiminantis, kad jį bendražygiai išlaisvins, konvojus visada imdavosi atsargumo priemonių - važiuodavo kita gatve.
Visą laiką tuo pačiu laiku papildomai važiavo du arba trys kalėjimo prižiūrėtojų sunkvežimiai. Niekada nebuvo žinoma, kuriame išties yra vežamas gangsteris.
Pirmą kartą SSSR istorijoje kalinį - Japončiką saugojo iki dantų ginkluoti OMON'o pareigūnai.
Tuo tarpu Senelis Chasanas pradėjo kukliau. Trūko jam ir Japončiko legendos.
Nors jis kriminalinėje padangėje startavo tuo pačiu metu – kaip kuklus kišenvagis ir SSSR provincijoje, Tbilisyje.
Tačiau į viršūnes nors įkopė ir ne taip greitai kaip Japončikas, tačiau ne mažiau patikimai.
80-ųjų metų pabaigoje A. Usojanas, Gruzijoje gimęs kurdas, sugebėjo suvaldyti ne tik Kaukazo „įteisintus vagis“, bet ir žymią dalį slavų, kurie turėjo nemenką autoritetą.
90-ųjų metų pradžioje Senelis Chasanas sukūrė didelį narkotikų ir ginklų kontrabandos tinklą, kuris apjungė beveik visas Sovietų Sąjungos respublikas.
Japončikas iš kalėjimo išėjo 1992 metais. Iškart persikėlė į Jungtines Amerikos Valstijas, kad pradėtų savo verslą.
Nepaisant to, kad užsiiminėjo tuo pačiu kuo ir Senelis Chasanas – heroino gaminamo Tadžikistane ir Kirgizijoje kontrabanda – konfliktų tarp nusikaltėlių nebuvo.
Tai stebina, nes Japončikas buvo pamėgęs likviduoti savo konkurentus.
Amerikietiškas svetingumas
Vėlyvas Japončiko atėjimas į jau padalintą narkotikų verslo rinką iššaukė konfliktą su kitais „įteisintais vagimis“ - rimtais rusiško heroino eksportuotojais, tarp jų - ir Globusu, Rembo, Bobonu ir Silvestru.
Kad taikiai išspręstų konfliktą, Japončikas pakvietė Globusą į Niujorką.
Pastarasis šio vizito bijojo kaip ugnies, bet grįžo pakylėtas.
Atrodo, ilgai nepaskrajojo – po savaitės Maskvoje žuvo nuo snaiperio kulkos.
Per keletą dienų žuvo visi jo bendrai. Kitas už Atlanto vandenyno išvyko Silvestras. Nors jis irgi sugrįžo su šypsena, bet po dviejų sėdėdamas savo prabangiame „Mersedes- Benz“, išlėkė į orą. Netrukus žuvo Rembo, su betoniniais batais nuskandintas vienoje Maskvos upėje. Boboną nužudė Afganistano karo veteranas, iš granatsvaidžio pataikęs į jo šarvuotą „Jeep Grand Cherokee“.
Bet tikras banditų karas prasidėjo 1995 metais, kai Japončikas nusprendė perimti žuvies verslą Tolimuosiuose Rytuose. Jam pasipriešino šią rinką kontroliuojantis „įteisintas vagis“ Džemas - bosas iš Vladivostoko.
Tąsyk Japončikas vos nepralaimėjo, žuvo apie dvidešimt jo karių, kiti turėjo bėgti iš rytinės pakrantės. Kai Niujorke susprogo Japončiko „Mersedesas“, galų gale jie susitiko – Džemas, Japončikas ir Pudelis, Tuvos Respublikos bosas, kaip arbitras. Kompromisą rado. Japončikas atsisakė žuvies rinkos palikdamas ją Džemui, bet gavo pastovų procentą nuo pelno iš žuvies eksporto.
Tuo metu, kai Japončikas kovo dėl Tolimųjų Rytų, Senelis Chasanas perėmė Uralą. Jis gavo dalį pelno iš pramonės įmonių, esančių ten nuo Antrojo pasaulinio karo laikų. Tiesa, Japončikas irgi norėjo šių pinigų, bet turėjo pripažinti, kad pavėlavo...
Senelis Chasanas priklauso senąjai „įteisintųjų vagių“ gvardijai, visada vertino banditų kodeksą ir besąlygiškai jo laikėsi.
Jo nuomone, didžiausia bausmė „įteisintiems vagims“, tai šio statuso praradimas.
Nes tas asmuo, kuris jį prarado, nėra vertas net spjūvio – niekas su juo nedirbs, net nekalbės. Tiesą sakant, Rusijos kriminaliniame pasaulyje galima jį paprasčiausiai užmušti kaip šunį.
90-ųjų pradžioje, kai Senelis Chasanas kūrė savo imperiją, jis turėjo savo būdą susidoroti su konkurentais. Pateikdavo žiniasklaidai tikrą arba suklastotą savo priešo, šluojančio kalėjimo kiemą, fotografiją. Taip automatiškai „įteisintieji vagys“ tapdavo „frajeriais“.
Šiandien tokią metodiką Senelis Chasanas naudoja prieš savo paskutinį konkurentą – Tarielį Onianį, pravarde Taro.
Tai jis yra kaltinamas dėl Japončiko mirties ir tai jis turi už ją sumokėti.
Senelis Chasanas pradėjo iš tolo – eliminuoja jo pavaldinius ir su juo susijusius autoritetus. Būdas toks pats kaip ir prieš metus – dauguma nusikaltėlių, ištikimų Seneliui Chasanui, nustoja pripažinti T. Onianio žmonių statusą.
Greitai ateis laikas ir jam pačiam. Ar visi tada patikės, kad tokiu būdų Senelis Chasanas atkeršijo už Japončiko mirtį? O gal tada atsiras ir manančiųjų, kad kurdas paprasčiausiai užčiaupė tą, kuris per daug žinojo...
Japončikas (kairėje) kriminalinę veiklą vykdė ne tik gimtojoje Rusijoje, bet ir už Atlanto
