Laikraščių antraštės nuolat mums primena apie nesėkmes Irake. Žuvusių Jungtinių Valstijų kareivių skaičius vis auga, irakiečių civilių mirčių skaičius pralenkė visas prognozes, pranašautas karo pradžioje, teroristų atakos ne tik nesiliauja, bet intensyvėja ir nusineša vis daugiau aukų. Dėl nesėkmių Irake amerikiečiams vis dažniau klijuojama „pralaimėtojų“ etiketė. Tačiau karai visada turi ne tik pralaimėtojus, didžiuma jų turi ir savuosius laimėtojus. Taigi praėjus beveik penkeriems metams nuo invazijos pradžios galime pabandyti išskirti, kokios šalys, organizacijos, idėjos ir individai jau dabar galėtų būti vadinami nugalėtojais Irako kare.
Iranas
Po daugiau nei dvidešimt penkerių metų galynėjimosi su Saddamu Husseinu Irano valdantieji šiitai turi dėkoti Irako karui už naujai įgytą savo galią. Iraniečiai visų pirma džiaugėsi S. Husseino, kuris beveik prieš tris dešimtmečius inicijavo aštuonerių metų karą su Iranu, nuvertimu. Liūdnai pagarsėjęs konfliktas, daugiausia dėl buvusio Irako diktatoriaus taip mėgtų cheminių ginklų, nusinešė šimtų tūkstančių iraniečių gyvybę, todėl Irano džiaugsmas dėl priešiško režimo sunaikinimo labai suprantamas. Iranui Irako karas taip pat buvo netikėta strateginė sėkmė – su šaknimis išrauta „Baas“ partija, išblaškyta ir išsibėgiojusi Irako armija panaikino grėsmę, didžiumą dvidešimtojo amžiaus sklidusią iš vakarinio kaimyno.
Amerikiečių vizijoje naujasis Irakas turėjo būti grėsmė ir atsvara Irano teokratijai. Tačiau paaiškėjo, kad islamo respublika tapo viena didžiausių Amerikos karo laimėtojų. Keliančios daugiau baimės nei vilties Irako kovos nepadarė nieko, kas sumažintų klerikalų valdžią Irane, greičiau priešingai – Irake nėra nei daug stabilumo, nei demokratijos, kuri žavėtų iraniečius. Irako karas taip pat pakeitė Jungtinių Valstijų ir Irano santykius. G. W. Busho administracija, pavadinusi Iraną viena iš „blogio ašies“ valstybių, kategoriškai atsisako su juo turėti kokių nors ryšių ir renkasi konfrontacijos politiką. Iranas savo ruožtu ir toliau neatsisako branduolinių ambicijų, nesiliauja grasinti Izraeliui, teikia paramą „Hezzbolah“ ir „Hamas“. Tačiau Jungtinėms Valstijoms darosi vis sunkiau užkirsti kelią tokiems veiksmams – kariniai įsipareigojimai Irake, stiprėjančios antiamerikietiškos nuotaikos arabų pasaulyje ženkliai riboja Vašingtono vykdomą Irano sulaikymo politiką.
Iranas sėkmingai pasinaudojo po S. Husseino nuvertimo atsiradusiu politiniu vakuumu (naują šių dviejų valstybių santykių etapą pranašavo jau tai, kad Iranas buvo pirmoji kaimyninė šalis, pripažinusi naująją Irako vyriausybę ir netgi paskatinusi irakiečius aktyviai dalyvauti Junginių Valstijų diegiamame politiniame procese). Kad Irano įtaka didėja, puikiai pastebima pietiniame Irake, kur dėl naujų prekybos ryšių ir masinio iraniečių piligrimų antplūdžio didėja prekybos apimtis, mezgasi informaciniai ir politiniai saitai. Irano įtaka taip pat sparčiai padidėjo visų lygmenų Irako biurokratiniam ir politiniam aparatui, dvasiniams ir gentiniams sluoksniams, taip pat sėkmingai plėtojami draugiški santykiai su šiitų ir kurdų lyderiais. Visi šie veiksniai leidžia daryti išvadą, kad karas didele dalimi pastūmėjo Iraką į Irano įtakos zoną ir, svarbiausia, paklojo pamatus Irano hegemonijai Persijos įlankoje.
Tačiau, nepaisant šių laimėjimų, Irano laukia nemažai iššūkių. Teheranas galbūt ir nebeturi bijoti naujųjų Bagdado valdytojų, tačiau augantis chaosas kaimyninėje šalyje neabejotinai kelia nerimą. Žlugęs Irakas ar, dar blogiau, kariaujantis ir radikalių ideologijų bei žiaurių kovotojų užtvindytas Irakas yra didelė grėsmė Irano stabilumui. Kurdų autonomija ar nepriklausomybė pablogintų jau ir taip trapią Irano kurdų situaciją. Nepaisant stiprėjančių antiamerikietiškų nuotaikų regione, agresyvi Irano politika taip pat sulaukia neigiamos arabų šalių reakcijos ir kelia grėsmę likti izoliuotam. Kaip Teheranui seksis spręsti šias problemas, pamatysime ateityje, o dabar galima drąsiai teigti, kad Irako karas Iranui buvo naudingas.
„Amerikiečiai yra tarp dviejų ugnių, – 2004-aisiais pareiškė Osamos bin Ladeno dešinioji ranka Aymanas al-Zawahiri. – Jei jie pasiliks [Irake], mirtinai nukraujuos, o jei pasitrauks, praloš viską.“ Ši pranašystė pasirodė turinti daug tiesos: kol amerikiečių ir koalicijos padėtis silpnėja, O. bin Ladenas ir džihado judėjimas mėgaujasi didėjančia galia.
Prieš invaziją į Iraką „Al Qaeda“ buvo priėjusi liepto galą. Jungtinės Amerikos Valstijos ir koalicijos partneriai ją išvijo iš Afganistano ir nuvertė Talibano režimą. Nuo Maroko iki Malaizijos dėl prasidėjusių pasaulinių gaudynių džihado kovotojų kuopelės buvo nuolat uždarinėjamos. Matyt, ne mažiau buvo svarbu ir tai, kad daugelis musulmonų griežtai kritikavo O. bin Ladeną dėl jo iškreipto požiūrio į islamą ir pasirinktos taktikos atakuoti pasaulio supervalstybę, taip sukeliant Talibano, daugelio radikalų akimis, vienintelio „tikro“ islamo režimo, sunaikinimą.
Tačiau invazija į Iraką įkvėpė šią teroristinę organizaciją naujam gyvenimui. Operaciniu lygmeniu, užuot sutvirtinę savo pergalę ir padidinę šansus sumedžioti O. bin Ladeną, amerikiečiai pasirinko atitraukti karius iš Afganistano į Iraką. Šiandien „Al Qaeda“ atsikuria Afganistano ir Pakistano pasienio teritorijose. Politine prasme Irako karas įrodė O. bin Ladeno argumentus, kad svarbiausias musulmonų pasaulio priešas yra ne vietiniai autokratai, o „tolimasis priešas“ – Jungtinės Amerikos Valstijos.
Invazija į Iraką įkvėpė naują kartą jaunų musulmonų visame pasaulyje. Karas papiktino musulmonų kovotojus, daugelis jų tapo O. bin Ladeno šalininkais ir pasirinko jo propaguojamus žiaurius kovos metodus. Irakas tapo stulbinančio „Al Qaeda“ atgimimo liudininku. S. Husseinas geležiniu kumščiu buvo sutraiškęs Irako džihado kovotojus, tačiau dabar Irake jų vėl pilna, kovojančių petys į petį kartu su vis didesnį vaidmenį įgyjančiais kovotojais iš užsienio.
Į Iraką plūstantys džihado kovotojai formuoja tinklą, labai panašų į tą, kuris egzistavo prieš Sovietų Sąjungą kovojančiame Afganistane. Kai kurie jų Irake žus, tačiau ne visi. Daugelis išgyvens ir grįš į savo gimtąsias šalis, parsiveždami didelį užsidegimą ir aistrą, nuoseklią ideologiją ir pilną adresų knygutę. Šie kovotojai nebūtinai bus kontroliuojami O. bin Ladeno, tačiau jie bus platesnio (ir todėl dar pavojingesnio) teroristinio tinklo, kurio augimą „Al Qaeda“ vadovas sėkmingai skatina, dalis.
Be to, džihado kovotojai tampa vis pavojingesni. Greitosiomis pagaminti įtaisai Irake vis įmantresni ir neabejotinai bus naudojami kituose džihaduose – ar tai būtų Kašmyre, Čečėnijoje, ar Somalyje. Kaip ir mirtininkų atakos, kurios tapo įprasta taktika ir daugiau nebekelia nuostabos. Jau dabar (kokia skaudi ironija) ši metodika nuolat taikoma Afganistane.
Ir vis dėlto pasikeitusi amerikiečių taktika, pagrįsta naujai sukurta kovos su terorizmu doktrina, pradeda duoti vaisių. Jungtinių Valstijų pajėgos nebetūno savosiose bazėse, atkakliai stumia sukilėlius iš neseniai dar buvusių neįžengiamų rajonų, o tai, kaip ir sumažėjusi nuo žiaurumų pavargusių žmonių parama, silpnina kovotojus. Tačiau sveikinti koalicines pajėgas būtų dar toli gražu per anksti. Irakiečių gebėjimas ir sėkmė perimant valdžią į savo rankas, Amerikos prezidento rinkimai ir tolesnė politika, pasaulio bendruomenės elgesys ir daugelis kitų veiksnių prognozes dėl Irako ir jame kovojančių „Al Qaeda“ sekėjų ateities daro beveik neįmanomas. Tačiau Irako karas sugrąžino ir netgi padidino „Al Qaeda“ galią ir įtaką. Invazija pastūmėjo daug antiamerikietiškai nusiteikusių musulmonų prisijungti prie šios teroristinės organizacijos, o nesiliaujančios kovos kovotojams iš viso musulmonų pasaulio tapo puikiu poligonu, kuriame jie įgyja žinių ir patirties, užsigrūdina ir taip toliau stiprina „Al Qaeda“.
Tomas Kvedaras
