Karas Ukrainoje. Budanovas: sąjungininkai paprašė Kyjivo mažinti atakas Rusijos naftos pramonei

triedzia y delna jau sau malaciai ukrai

Ne "paprašė", o pranešė ir įspėjo, kad babkės ir raketos baigėsi, krizė prasidėjo, teks narkoniūchui ir jo šaikai pardavinėti savo auksinius šikalnikus, dolerių prigūstus :DD

skaiciau jau norint is vokietijos isvaziuot ilgiau nei 3 men ,vyrukai tures prasinest kariuomenei...

Debilai,Europa!

Valio!!! Ką tik laimėjau dėžę konjako!Laimėjau lažybas,kad psichinis ligonis ir šiandien keisdamas nikus tipo jo čia nėra,puldinės visus komentatorius iš savo palatos!

Siandien parode, kaip sudege eilinis nepamusamas amerikonu tankas Abrams, bet vistiek ukroreicho kariai nezuna ir ju ir NATO technika nesprogsta ir nedega

Visus žmones su šventėmis, su Velykomis.

Dabartinė Lietuvos laikysena vis labiau primena gyvatę, apsivyniojusią aplink pjūklą.
Kuo stipriau spaudžiame - sankcijomis, konfliktais, emocijomis - tuo greičiau patys kraujuojame.
Bandydami pakenkti kitiems, vis dažniau pakenkiame sau.
Ir dabar jau net Prezidentas viešai pripažįsta:
„Judame susinaikinimo keliu.“
Bet savinaika neatsiranda savaime.
Ji atsiranda iš sprendimų, priimtų be ilgalaikės vizijos - paremtų emocijomis, lozungais ir tuščiu pasipūtimu.
Konfliktas su Kinija - be ekonominio plano.
Sankcijos kaimynams - be strategijos.
Santykiai griaunami impulsyviai, o atsakomybės - nulis.
Pažiūrėkime į faktus.
Ignalinos atominę elektrinę uždarėme skubėdami, nes „taip reikia“.
Kitos šalys branduolinės energetikos neatsisakė - ir šiandien turi pigesnę, stabilesnę energiją.
Mes patys nusipjovėme šaką, ant kurios sėdėjome.

Skiriama tikintiems mokslu ir NATO 5 straipsniu:
„Kaip teigiama memuaruose, buvęs NATO generalinis sekretorius susitiko su S. Lavrovu 2021 m. rudenį. Tuo metu Lenkija ir Baltijos valstybės griežtai pasisakė prieš bet kokias nuolaidas Rusijai.
Nepaisant to, susitikimo metu J. Stoltenbergas pasiūlė NATO–Rusijos taryboje aptarti Kremliaus idėją sukurti buferinę zoną pasienio regionuose ir atitraukti sąjungininkų pajėgas į iki 1997 m. NATO ribų.”

Atbulijoje žiemos būdavo ilgos, vasaros - trumpos, todėl didysis Atbuleikis įsakė iškirsti visas pušis bei egles, o jų vieton pasodinti apelsinmedžių giraites ir kokosų palmių miškus. Šie, žinoma, kas metai iššaldavo ir juos tekdavo sodinti iš naujo. Kas čia tokio - kuo atbuliau, tuo geriau.
Atbulijoje niekam neleisdavo imtis tokio amato, kokio jis buvo išmokęs. Siuvėjus skirdavo sodininkais - juk žirklėmis čeksėti jie mokėjo! Stiklo pūtikus skirdavo pamokslininkais, nes kas gi kitas puikiau sugebėtų į akis miglą pūsti? O tie, kurie buvo skysto protelio, rašė giliaminčius straipsnius ir tyčiojosi iš poetų, filosofų, dailininkų.
Kad koks nors darbas neatrodytų pernelyg paprastas, atbulėnai mėgdavo viską apsunkinti. Jei buvo siuvamas švarkas, viename mieste jį sukirpdavo ir persiųsdavo į kitą, ten sudaigstydavo, paskui siųsdavo į trečią, kuriame susiūdavo siūles, ketvirtame įnerdavo pamušalą, penktame papuošdavo sagomis. Apkeliavęs visą šalį, švarkas sugrįždavo pirmojon siuvyklon, ten jį pakabindavo ant petelių.
Atbulijoje buvo griežtai uždrausta plūstis. Bet jeigu kas nors išdrįsdavo, visi stebėdavosi jo drąsa, ir valdovas padarydavo jį savo patarėju, apipildamas titulais ir medaliais.
Laimė, joks atbulėnas ilgai negyvendavo. Kadangi buvo išleistas įstatymas tyla saugoti gyventojų sveikatą, tai Atbuleikis išsiuntinėdavo po visą valstybę būgnininkus ir trimitininkus, kurie keldavo tokį triukšmą, kad niekas negalėdavo nei bluosto sudėti, nei pailsėti. Trisdešimtmečiams atbulėnams plyšdavo širdis, ir jie numirdavo. Todėl visi atbulėnai jau seniai būtų išmirę, jei didysis Atbuleikis nebūtų išleidęs įstatymo, jog jam per amžius priklausanti teisė čia karaliauti..."