Užtruko beveik šimtmetį, kol Rusijos ir JAV 1940-aisiais sugebėtų atstatyti (tuomet jau buvo įsibėgėjęs Antrasis pasaulinis karas), savo tarpusavio santykius. To priežastis paprasta – fašistinė Vokietija jau buvo okupavusi pusę Europos, o sąjungininkai (įskaitant ir SSRS) su vokiečiais kariavo iš esmės šautuvų ir tankų pagalba. SSRS atveju tai reiškė dar ir sugriautą ekonomiką.
Siekdamos sumažinti šį viską griaunantį karo poveikį, JAV, tuomet dar neįsitraukusi į karą, nusprendė suteikti savo sąjungininkams pagalbą, taip vadinamojo lendlizo (lend-lease) įstatymo pavidalu. Šį teisės aktą pasirašė JAV prezidentas Franklinas Rooseveltas, pažymėjęs, kad jo šalis yra kaip namo gyventojas, padedantis savo kaimynui gaisro metu, nepaisant to, kad ne visada buvo sutariama. 1939-ųjų gruodžio 29-ąją šalis davė aiškiai suprasti, kad sąjungininkai turi tapti „demokratijos arsenalu“.
1940-ųjų kovo 11-ąją JAV buvo palaimintas pirmasis karinės pagalbos sąjungininkams (daugiausiai Didžiajai Britanijai) krovinys: lėktuvai, ginkluotė, amunicija ir įvairios rūšies transportas. Iš pradžių šio plano įgyvendinimui buvo skirta 7 mlrd. tų laikų dolerių, tačiau karo pabaigoje ši suma išaugo iki 50 mlrd. Tarp gavusiųjų pagalbą buvo ir SSRS, „prakeiktas kapitalizmo priešas“. „F. Rooseveltas numatė šį žingsnį kaip politinį ėjimą, nukreiptą į tai, kad įtrauktų nesukalbamus Sovietus į tarptautinių santykių sistemą“, rašo Martinas H. Folly’us savo „Antrojo pasaulinio karo atlase“.
Tokiu būdu, praėjus trims mėnesiams nuo Vokietijos pradėto įgyvendinti „Barbarosos“ plano, JAV pradėjo masinę pagalbos SSRS siuntimo programą. Nesileidžiant į detales, SSRS gavo tokį kiekį mėsos konservų, kad galėjo pamaitinti visą savo armiją, 13 mln. porų aulinių batų ir, o tai buvo svarbiausia, tūkstančius sunkvežimių ir džipu. Šios mašinos suteikė SSRS pranašumą, nes leido greitai judėti sunkiai pravažiuojamose vietovėse. Vokiečiai tokios technikos daug neturėjo.
„Nužudyti kalės vaiką Adolfą“
Nenuostabu, kad J. Stalinas noriai priėmė pagalbą, tačiau jis visiškai netroško ant kiekvieno kampo šaukti, kad kapitalistai padeda jam laimėti karą. Todėl ėmėsi visokiausių gudrybių, kad sovietų kariuomenė manytų, jog transportas, kurį jie naudojo, buvo vietinės gamybos. Panašiai vyksta ir metines mininti Rusijos „importo pakeitimo“ programa – vietoje norvegiškos silkės, ar lenkiškų obuolių parduotuvių lentynose atsirado „baltarusiškas atitikmuo“.
Apie vieną iš J. Stalino gudrybių pasakoja istorikas Jesus Hernandezas: Raudonosios armijos karius pavyko įtikinti tuo, kad keturračiai „Willys Overland“ (šis užrašas tiesiog švietė ant jų šono) tokį pavadinimą turėjo tik todėl, kad būtų nuslėpta juos gaminančio fabriko vieta, kuris iš tiesų yra Sibire.
Dar linksmesnis įvykis pasakojamas apie „USA“ santrumpą, iškaltą ant kai kurių mašinų variklio dangčių. „Buvo būtina kažkaip tuo pasinaudoti ir Sovietų valdžia paskleidė informaciją, jog USA reiškia nužudyti kalės vaiką Adolfą (Ubit sukina syną Adolfą),“ – aiškina J. Hernandezas savo pasakojimuose.
