JAV turėtų prisiimti kaltę dėl Šaltojo karo? Prestižinio universiteto profesorius provokuoja, bet giria Baltijos šalis

TAIP PAT SKAITYKITE:

Į Žemę nukrito prieš 53 metus rusų į kosmosą paleistas zondas

Rusija: sankcijos mūsų neišgąsdins

Iš Europos lyderių – griežtas perspėjimas Rusijai

Nors istorikas aiškiai mato J. Stalino diktatoriaus bruožus, V. Zuboko teigimu, Stalinas buvo kur kas atsargesnis ir pragmatiškesnis nei dažnai manoma, ir didžiausią atsakomybę už Šaltojo karo pradžią jis priskiria JAV.

V. Zubokas rašė, kad Vakarų stebėtojai perdėjo išsekusios Raudonosios armijos keliamą pavojų, pervertino sovietinės ekonomikos potencialą ir neįvertino gilaus rusų patriotizmo ar nacionalizmo.

Nors V. Zubokas stengiasi analizuoti abi puses, akivaizdu, kad jo dėmesys dažniau krypsta į Kremliaus, o ne Vašingtono sprendimus – tai išskiria jį iš daugelio amerikiečių istoriografijos atstovų, rašoma „The Times“.

Tokie istorikai kaip Williamas Applemanas Williamsas yra teigę, kad JAV pervertino komunizmo grėsmę, o J. Stalinas siekė Europoje palaikyti pusiausvyrą, o ne dominavimą. Tuo tarpu priešingos stovyklos atstovai, tokie kaip Johnas Lewisas Gaddis, laikė Staliną siekusiu dominavimo, – J. L. Gaddis savo 2005 m. knygoje „The Cold War: A New History“ rašė, kad jo tikslas buvo „dominuoti šiame žemyne taip pat stipriai, kaip ir Hitleris“.

Londono ekonomikos ir politikos mokslų mokykloje dėstantis V. Zubokas priskiriamas pirmajai – nuosaikesnei – istorikų stovyklai. Jis teigia, kad tie, kurie manė, jog JAV privalėjo aktyviai veikti, kad sustabdytų J. Stalino įtaką Europoje, perdėjo Maskvos keliamą grėsmę. Pokario SSRS buvo silpna, išsekusi ir ekonomiškai pažeidžiama, o Vakarų Europoje, nepaisant aktyvių komunistinių partijų, komunizmas liko marginalus reiškinys.

„Aš pritariu tiems, kurie teigia, kad Šaltąjį karą išprovokavo JAV sprendimas kurti ir palaikyti pasaulinę liberalią tvarką, o ne Sovietų Sąjungos planai skleisti komunizmą Europoje“, – rašo V. Zubokas.

Kitaip tariant, Zuboko aiškinimu, būtent Vašingtono vizija dėl pasaulio tvarkos, o ne Maskvos ekspansionizmas, tapo esmine Šaltojo karo priežastimi, pažymi „The Financial Times“.JAV – ne be pagrindo – manė, kad pasaulio tvarka, pagrįsta imperijų pusiausvyra, buvo viena iš Antrajam pasauliniam karui kelią atvėrusių priežasčių. Todėl Vašingtonas siekė pakeisti senąją Europos „įtakos sferų“ sistemą į laisvo pasirinkimo ir savarankiškumo modelį, apimantį ir Rytų Europą. Maskva tai suvokė kaip grėsmę savo įtakos zonoms, susiformavusioms po Jaltos konferencijos 1945 m. Konfliktas dėl Berlyno blokados tapo lūžio tašku, kai SSRS buvo įvardyta kaip pagrindinis oponentas.

Zubokas: buvo toli gražu ne tokie monstrai, kokius juos vaizdavo Vakarai

1955 m., praėjus vos dvejiems metams po J. Stalino mirties, Nikita Chruščiovas ėmėsi taikaus sambūvio politikos su JAV, tačiau dėl savo nepastovumo ir augančio Kinijos spaudimo neretai imdavosi impulsyvių veiksmų tarptautinėje arenoje.

Jo garsiausias, nors ir ne pavojingiausias, momentas įvyko 1960 m. spalio mėn. JT Asamblėjoje, kai jis nusiavė batą ir juo trenkė į stalą, protestuodamas prieš Filipinų atstovo kalbą.

V. Zubokas pažymi, kad dauguma jo kolegų Kremliuje šiuo elgesiu buvo stipriai sutrikę.

Tačiau kur kas reikšmingesnis buvo N. Chruščiovo nuvertimas 1964 m. spalį – jis buvo tyliai išsiųstas į pensiją, o ne nužudytas, kaip dažnai nutikdavo ankstesniais Sovietų istorijos laikotarpiais.

V. Zuboko teigimu, tai rodė, kad „blogio imperija“ galėjo būti ne tokia bloga, kaip ją vaizdavo jos kritikai. N. Chruščiovo įpėdiniai, nepaisant trūkumų, buvo mažiau ideologiškai agresyvūs – anot Zuboko, labiau linkę į „medžioklę, gėrimą ir domino“ nei į pasaulinės revoliucijos skleidimą.

Sovietų Sąjungos žlugimo kontekstas

Zubokas teigia, kad plačiai paplitusi nuomonė, esą JAV sugriovė SSRS ekonomiškai, nėra iki galo pagrįsta. Jo teigimu, Sovietų gynybos išlaidos buvo pakankamai tvarios, o sistema galėjo išsilaikyti dar ne vienerius metus.

Viską pakeitė 1985 m. valdžią perėmęs Michailas Gorbačiovas – idealistas, tačiau silpnas politinis lyderis. Nors Zubokas gerbia M. Gorbačiovo siekius, jis mano, kad valdžia „jo nepakankamai sugadino“ – M. Gorbačiovas išliko pernelyg švelnus tam laikmečiui.

Jo inicijuotos reformos išardė senąją sistemą, bet nesukūrė stabilios naujos. Centrinės valdžios silpnėjimas ir vietinių nacionalistinių judėjimų stiprėjimas prisidėjo prie SSRS žlugimo.

M. Gorbačiovas neturėjo karinės patirties, o jo politinė karjera daugiausia vyko „žemės ūkio ir kurortų srityse“, todėl jis iš esmės vengė jėgos panaudojimo.

Dėl to, kai 1980-ųjų pabaigoje Kaukaze ir Baltijos šalyse kilo nepriklausomybės judėjimai, jo reakcija buvo lėta ir neryžtinga.

Tai buvo gera žinia nepriklausomybės siekiantiems regionams, tačiau sunkiai priimtina daugeliui rusų, vis dar tikėjusių Sovietų Sąjungos vientisumu.

Net ir griūvant Berlyno sienai, Rytų Europos šalys skubėjo rinktis demokratiją ir kapitalizmą, tačiau kai kurie stebėtojai įžvelgė ir niūresnę ateities perspektyvą.

„Tik gerai maitinami žmonės Amerikoje ir Europoje gali džiaugtis išsilaisvinimu nuo branduolinės apokalipsės baimės. Šio jausmo negali patirti šalis, kurioje badas ir vargas užgožia žmonių viltis“, – yra sakęs Eduardas Ševardnadzė, M. Gorbačiovo užsienio reikalų ministro pavaduotojas.

Tiesa, tai netrukdo V. Zubokui, pavyzdžiui, Baltijos valstybes pateikti kaip aiškias sovietinės imperijos režimo aukas. 

V. Zubokas knygoje „Collapse: The Fall of the Soviet Union“ bei vėlesniuose interviu pateikia Baltijos šalių nepriklausomybės atkūrimą kaip unikalų pavyzdį tarp posovietinių respublikų – vienintelę sėkmės istoriją regione, kurioje tautinės savivaldos siekis vedė prie sėkmingo atsiskyrimo nuo SSRS be karinių veiksmų ir baigėsi visiška sėkme.