Panašu, kad lietuvis emigrantas jau yra tapęs tam tikra specifine mūsų tautos atmaina, keistenybe, kurią daugelis teigia galintys atpažinti tiek sutikę užsienyje, tiek grįžusį Lietuvon. Dažniausiai kaip atpažinimo ženklai įvardijami neigiami tiek išvaizdos, tiek būdo bruožai. Nejaugi iš tikrųjų užsienyje lietuvis susirenka visa, kas blogiausia, ir praranda tai, kas gera?
Stereotipinis emigrantas – negatyvus
Kristinos Borkertaitės prieš ketvertą metų atliktame lietuviškos žiniasklaidos tyrime pastebima tendencija, jog kalbant apie vieną žmogų akcentuojamos teigiamos emigranto savybės, tačiau kalbant apie emigraciją bendrai, linkstama išryškinti negatyvius bruožus.
„Nors daugėja publikacijų, kuriose emigracija vertinama kaip neišvengiamas dalykas ir kviečiama pasinaudoti jos teikiamomis galimybėmis, tačiau akivaizdu, jog naujienų portalai dažniausiai akcentuoja emigracijos Lietuvai keliamas problemas“, – teigia tyrimo autorė išanalizavusi lietuviškus laikraščius ir internetinę žiniasklaidą.
Kitos panašia tema atliktos studijos autorė, Vytauto Didžiojo universiteto socialinių mokslų daktarė Neringa Liubinienė tyrė interenetinius komentarus, bandydama išsiaiškinti, kaip emigrantai yra suvokiami savo tėvynainių, gyvenančių Lietuvoje, bei kaip patys emigrantai „mato“ save. Studijoje teigiama, kad šiandieniniai lietuviai emigrantai likusiųjų Lietuvoje yra dažnai suvokiami kaip tam tikra, dažniausiai ekonominė, grėsmė likusiems Lietuvoje.
Ir žiniasklaidos, ir internetinių komentatorių sukurtas emigranto stereotipas yra labai stiprus ir kuria įspūdį, kad visi emigrantai, kur jie begyventų, turi daug panašių, dažniausiai negatyvių bruožų.
Tačiau „Infozonos“ pašnekovė Danguolė Ragažinskaitė, Lietuvoje negyvenanti daugiau kaip 10 metų ir per tą laiką spėjusi pagyventi net 5 valstybėse, teigia pastebėjusi, kad lietuviai emigrantai skirtingose šalyse yra skirtingi, ir nėra vieno kokio nors vieno juos vienijančio bruožo.
Labai lietuviškas lygu labai nelaimingas
Nuo to laiko, kai išvyko iš Lietuvos, Danguolei gyventi teko maždaug po porą metų Prancūzijoje ir Italijoje, po kiek trumpiau Airijoje ir Argentinoje, o pastaruosius ketvertą metų – Anglijoje. Visose šiose šalyse ji daug bendravo su lietuviais ir remdamasi savo patirtimi priėjo prie išvados, jog skirtingose šalyse ilgesnį laiką pagyvenę lietuviai įgauna tų šalių gyventojams būdingų bruožų.
„Lietuviai gana užsidarę, o tokiose šalyse, kaip Ispanija ar Italija – užsidariusiam labai ne kas, turi atsiverti. Pažinojau lietuvę, kuri susirgo depresija, net gydytojo pagalbos prireikė, nes ji visiškai negalėjo prie pietietiško gyvenimo pritapti. Prancūzijoje irgi panašiai. Ten žmonėms labai svarbu laisvalaikis ir būtent bendravimas padeda susirasti draugų, per juos susirandi darbą, tai yra būdas įsilieti į gyvenimą, ir turi jaustis laisvai, būti kažkiek „neformalas“. Ten toks gyvenimo būdas, ir jei ten būsi toks visas labai lietuviškas, būsi labai nelaimingas“, – savo pastebėjimais dalijasi Danguolė.
Savęs atrasti Lietuvoj negalėjusi ir gyvenimą įvairiose šalyse išbandyti panūdusi moteris nesirinko nei valstybių, nei darbų. Tačiau kur bebūtų atsidūrusi, ji visada stengėsi padaryti du dalykus. Pirma, išmokti tos šalies kalbą. Taip ji išmoko prancūziškai, itališkai, vėliau angliškai ir pridėjus jau anksčiau mokėtą rusų kalbą, dabar jau gali laisvai bendrauti keturiomis užsienio kalbomis. Visų kalbų ji mokėsi jau atvykusi gyventi į pasirinktą šalį, išskyrus atvejį su anglų kalba, kurios pagrindus įgijo dar gyvendama Paryžiuje.
Danguolės nuomone, vietinės kalbos mokėjimas yra pagrindinis dalykas norint gerai jaustis gyventi pasirinktoje šalyje ir sakė negalinti suprasti, kaip kai kurie Londono lietuviai gyvena čia po keletą metų ir neišmoksta angliškai.
Naujokams – senbuvių globa
Antra – atvykusi į naują šalį, ji ieškodavo ryšių su ten jau gyvenančiais lietuviais. Rasdavo juos per internetą, o kol internetas nebuvo toks labai populiarus kaip dabar, tiesiog per pažįstamus, draugus ar draugų draugus sužinodavo, kur lietuviai renkasi, nuvykdavo susipažinti. Danguolė nesutinka, kad lietuviai užsienyje vieni kitų šalinasi ar net gėdijasi.
„Pavyzdžiui, Paryžiuje, jei kas atvažiuodavo, visi būdavo labai šiltai priimami. Kiekvieną naujoką ta susikūrusi lietuvių bendruomenė apsupdavo globa, visi vieni kitiems padėdavo. Lietuvių bendruomenė Paryžiuje gal daugiau dėmesio skyrė ne tiek lietuvybės palaikymui, bet gal daugiau vieni kitų palaikymui. Mes buvome vieni kitiems ir įdarbinimo agentūra, ir informacijos centras. Aš pati lietuvių bendruomenėje Paryžiuje buvau labai aktyvi, tai mano telefonas netildavo, žinodavau, kas išeina iš darbo, kas ieško darbo, nes jei neturi pažįstamų, sunku. Aš dirbau aukle, tai rekomendacijos buvo svarbiausias dalykas. Ir aišku, apsikeitimas informacija, nes Internetas tuo metu dar nebuvo labai paplitęs“, – pasakoja Danguolė.
Argentinoje moteris praleido palyginti nedaug laiko – maždaug porą mėnesių, tačiau ir ten sugebėjo susipažinti su dar gyvuojančia lietuvių bendruomene. „Jiems labai toli atvažiuoti į Lietuvą, bet turi savo lietuviškus namus ir susirenka ten bemaž kiekvieną savaitgalį. Daug kas jau patys gimę Argentinoje ir juos jau sunkiai atskirsi nuo vietinių, dažnas ir lietuviškai nekalba, bet jie vis viena susitikinėja, palaiko ryšius.“
Anglijos lietuviai – kitokie
Atvykus į Angliją daugumos čionykščių lietuvių gyvenimas Danguolei pasirodė gana keistas.
„Kai gyvenau Lietuvoje, atrodė, nuvažiuoti į užsienį – tai reiškia ką nors nauja sužinoti, išmokti, bet čia pastebėjau, kad žmonės kaip atvažiuoja su visu savo kaimu galvoj, taip su tuo kaimu ir gyvena.“
Ji sako pastebėjusi, kad kitose šalyse lietuviai labai stengiasi įsilieti į vietinę aplinką, o Airijoje ir Anglijoje – atvirkščiai, lietuviai gyvena atsiskyrę. Be to, jie ne tik nelinkę ieškoti kontaktų su vietiniais, bet ir patys tarpusavyje bendrauti neskuba.
„Paryžiuje apsikeisdavome telefono numeriais, susiskambindavome, bendraudavome, o čia, kai atvykusi pradėjau lankyti anglų kalbos kursus, susipažinau su viena lietuve, labai maloni, smagi, apsikeitėm telefonais ir niekada nesusiskambinom. Ir aš supratau, kad čia niekada taip nebus, kaip Prancūzijoje ar Italijoje. Pati irgi pradėjau santūriau laikytis. Čia žmonės atvykę su šeimomis, atsivežę iš Lietuvos draugus, jie sukasi tarp savų, jie atvažiavę dirbti ir užsidirbti, jiems kitų nereikia“, – teigia Danguolė.
Be to, jos nuomone, įtakos vangesniam bendravimui turi ir tai, kad čia brangios kelionės ir dideli atstumai. Ir daug kas skundžiasi laiko stygiumi.
„Čia žmonės labai užsiėmę, aš gyvenime nemačiau tokių užsiėmusių žmonių.“
Kažką turi prarasti, kažką atrasti
Danguolė sako, kad pirmasis susidūrimas su lietuviais Londone ją pribloškė. „Kai atvažiavau, aš čia nieko iš lietuvių nepažinojau, ir kažkaip kartą išgirstu lietuviškai kalbant, atsigręžiau ir ... vyrukai treninguoti, merginos vos ne prostitučių išvaizda, vidury dienos su klubiniais drabužiais. Yra tokių, kurios blogus įpročius perėmė iš tų anglių, kurios taip vaikšto, ir nėra kam pasakyti, nes Lietuvoj vieni kitus sudraudžia – žiūrėk, kaip atrodai. O čia, kam kas rūpi“, – sako moteris.
Danguolės nuomone, santūrus anglų charakteris, jų kultūra ir čionykštė aplinka lietuviams labiau palanki negu prancūziška ar tuo labiau itališka.
„Kai atvažiavau – sakiau, gyvenime nemačiau tiek daug taip bjauriai atrodančių žmonių, autobuse sėdint net nesinori į nieką žiūrėti. Išversti pilvai, spalvos ryškios, ir kai kurie lietuviai perėmė tą patį. Geria nemažai. Anglai geria. Lietuviai irgi.“
Danguolė apgailestauja, kad daugybė čia atvykusių lietuvių nepasiima visko, ką šita šalis gali duoti. Kita vertus, pasak Danguolės, patys anglai irgi neskuba su atvykėliais bendrauti. „Aš dirbau prie tokio projekto su anglais. Darbe bendraujam, o po darbo jie atsiriboja. Gal čia perdaug užsieniečių ir jie nori pabūti atskirai, manau, jie pavargę nuo užsieniečių.“
Zita Čepaitė
