„Newsweek“ žurnalistas Fouadas Ajami pasidalijo savo mintimis apie šiandieninės Graikijos situaciją ir apie vyraujantį graikų požiūrį, jog reikalavimai laikytis ekonominės ir politinės disciplinos jiems tiesiog negalioja.
Buvęs Graikijos ministras pirmininkas George'as Papandreou, vertindamas šalies ekonomikos negalavimus, kartą valstybei kylančius sunkumus prilygino naujajai Graikijos Odisėjai. „Tai bus nelengva kelionė, bet mes žinome kelią link Itakės“, – metaforomis kalbėjo premjeras. Galima suprasti tokius palyginimus, juk Graikija visuomet stengėsi nepamiršti savo klasikinio laikotarpio išminties.
Bet kaip Odisėja galėtų sietis su dabartine Graikijos padėtimi? Kūrinys „Odisėja“ yra veikiau nuotykinė, apie kerštą ir namų ilgesį pasakojanti istorija, neturinti nieko bendro su naudos ar pelno konotacijomis. Tiesą sakant, Antikos laikų graikai niekada nerodė didelio susižavėjimo komerciniais santykiais. Platonas tai pasmerkė savo veikale „Valstybė“, Aristotelis padarė lygiai taip pat. Komercinė veikla niekada nebuvo tikro polio piliečio užsiėmimas. Tokią veiklą reikėjo palikti metekams - polio svetimšaliams. Tad Antikinės Graikijos kultūriniame palikime šiandieninė Graikija jokios paguodos ir patarimų gali neieškoti. Jei graikai išminties ir įkvėpimo semsis iš senovės epų ir mitinių herojų, Vokietijos bankininkų lauks dar sudėtingesni laikai.
Ironiška, bet žymiai naudingesnių patarimų šiandieninė Graikija galėtų surasti ne tokiame šlovingame savo istorijos laikotarpyje – Otomanų imperijos okupacijos metu, kada graikai išsiskyrė kaip puikūs prekiautojai ir pirkliai. Ši istorija nebuvo herojiška. Bet bankininkystė ir verslas turi mažai ką bendro su legendomis. Taigi otomanų priespaudos metu graikai sugebėjo atrasti savąją nišą – atsiskleidė kaip geri pirkliai ir tarpininkai. Graikų pirklius buvo galima sutikti visur. Nenuostabu, kad tuomet būdami Otomanų imperijos dalimi, graikai vis vien sugebėjo išlikti įtakingiausia imperijos jūrine tauta.
Graikų pirkliai dominavo visame regione ir tokiu būdu nemažai prisidėjo prie miestų klestėjimo. XVII amžiuje suklestėjo Smirnos (dabartinis Izmiras) miestas, o Egipto Aleksandrija buvo perpildyta apsukriųjų graikų prekybininkų. Graikų bankininkai ar pirkliai buvo įgiję tokią įtaką, kurios negalėjo pažaboti netgi griežti otomanų biurokratai ir Konstantinopolio teismai.
Bet tokia graikų padėtis Otomanų imperijoje prieštaravo vis labiau bekylančioms nacionalizmo ir romantizmo idėjoms. Graikai norėjo turėti savo atskirą pasaulį. Tad XIX amžiuje, įsivyravus romantizuotoms idėjoms apie iškilią graikų praeitį, Graikija į save vėl atkreipė visų europiečių dėmesį. Tiesą sakant, tuometinis graikų nacionalizmas daugelio vakarų kraštų buvo suvokiamas kaip išskirtinis – išreiškiantis taurią Antikinės Graikijos idėją. Tad Graikijos nepriklausomybė buvo pasiekta su užsienio pagalba – panašu, kad nuo tada Graikijoje užsienio paramos poreikis yra suprantamas kaip natūrali Graikijos egzistavimo sąlyga.
Būtent nuo tada Graikijos politinis gyvenimas tapo iškreiptas. To priežastimi galima laikyti tai, jog graikai susikurdavo tokius grandiozinius šalies gyvenimo vaizdinius, kurių realiai niekada negalėjo įgyvendinti. Galiausiai suvešėjęs populizmas ir komunizmas užbaigė šį nelaimingos Graikijos istorijos tarpsnį.
Istorikas Richardas Cloggas savo knygoje „A Concise History of Greece“ mini skambius vieno užsienio reikalų ministro žodžius, pasakytus dar 1980 metais, prieš Graikijai įstojant į Europos Sąjungą. „Graikijos sugrįžimas į Europos bendruomenę yra tarsi kultūrinės ir politinės skolos sugrąžinimas, užtrukęs beveik tris tūkstančius metų. Bet šiandieninė Europa galiausiai ryžtasi užmokėti Graikijai už jos kultūrinį ir politinį palikimą“, - tuometinę situaciją apibūdino diplomatas. Panašu, kad Graikija puikiai įsisavino savo, kaip išskirtinės ir privilegijuotos Europos valstybės, sampratą. Graikijos požiūris, jog europiečiai jiems yra skolingi, neišvengiamai prisidėjo ir prie 2010 metų finansinės krizės.
Graikijos narystė Europos Sąjungoje ir jos priklausomybė euro zonai tapo didžiausia europiečių našta. Graikai nepaisė rinkos disciplinos. Europos Taryboje Graikija nekartą išreiškė savo agresyvios ir nepaklusnios politikos nuostatas: atsisakė įvesti modernios valstybės funkcionavimui reikalingus mokesčius, padaryti struktūrines ekonomikos reformas ar priversti valstybės piliečius išsimokėti skolas. Atpildo valanda atėjo 2010 metais. Ministras pirmininkas Papandreou susitarė su Tarptautiniu Valiutos Fondu ir Europos Sąjunga dėl finansinės paramos suteikimo, be abejo, su sąlyga, jog Graikija apkarpys savo biudžeto išlaidas 32 milijardais eurų. Bet Graikijos viešasis sektorius apie išlaidų apkarpymus nieko nenorėjo girdėti. 2010 metų gegužės mėnesį Graikijoje prasidėjo milžiniški streikai, netgi pareikalavę nekaltų žmonių aukų. Papandreou atsidūrė kryžminėje ugnyje: iš vienos pusės buvo spaudžiamas užsienio kreditorių, iš kitos pusės – savo įniršusių tautiečių.
Padėtis ir toliau smarkiai blogėjo. Griežtus įsipareigojimus Graikija vykdė nenoriai, galiausiai šalis pasiekė žemiausią kredito reitingą visame pasaulyje. Papandreou ir toliau stengėsi bent kažkaip gelbėti šalies ekonominę situaciją: bandė įvesti itin nepopuliarų turto mokestį, siūlė 20 procentų sumažinti pensijas. Bet siūlymų įgyvendinti nepavyko ir 2011 lapkritį premjeras pasitraukė iš savo pareigų. Taigi atėjo metas stringančius politinius manevrus keisti aiškiai paskaičiuotais technokratiniais veiksmais. Bent jau to buvo tikimasi iš naujojo šalies premjero Lucaso Papademoso.
Šių metų lapkričio 18 dieną Europos Komisijos paskelbta ataskaita apie Graikijos ekonominę padėtį atskleidė visus valstybės ekonomikos niuansus. Netgi vertybiškai neutralia ir sausa biurokratine kalba parašytame dokumente galima aiškiai įžvelgti, jog situacija yra kone tragiška. „Reikalingų reformų mastai yra bauginantys“, - rašoma ataskaitoje. „Valstybei yra reikalingas beprecedentis fiskalinės sistemos ir ekonomikos sureguliavimas. Ekonomikos susitraukimas yra didesnis ir skausmingesnis, nei buvo tikėtasi. Nedarbas, o ypač jaunimo nedarbas, niekaip nesustoja augti“, - toliau skelbiama ataskaitoje. Kita vertus, dokumentas neatskleidė nieko tokio, ko apie graikų ekonominės elgsenos įpročius nebūtume galėję numanyti. Mokesčių nemokėjimas buvo visiškai nekontroliuojamas (buvo nesurinkta apie 60 milijardų eurų mokesčių), o santaupų pervedinėjimas į Šveicarijos bankus buvo tapęs nacionaline tradicija. Panašu, kad ir čia Europa vis dar mokėjo už Graikijos garbę – vykdė savo „įsipareigojimus“ išmokėti skolas už šlovingus Graikijos praeities pasiekimus.
Samuelis Huntingtonas savo žymiajame veikale „The Clash of Civilizations and the Remaking of World Order“ Graikiją įvardijo kaip tam tikrą Europos anomaliją. „Graikija nėra Vakarų civilizacijos dalis, bet ji buvo klasikinės civilizacijos lopšys, iš kurio galima atsekti ir Vakarų civilizacijos kūrimosi ištakas“, - rašo Huntingtonas. Save pačius graikai pozicionuoja kaip Vakarų civilizacijos pakraštį, besiribojantį su islamiškuoju pasauliu. Bet Huntingtonas, braižydamas civilizacijų sankirtas, Graikiją priskyrė ortodoksų pasauliui ir sugrupavo ją kartu su Rusija ir Balkanų kraštais.
Iš esmės Huntingtonas atmetė tuomet populiarias globalizacijos ir kultūrinio supanašėjimo tendencijų idėjas. Sąmoningai ar nesąmoningai tai greičiausiai buvo perimta ir į graikų pasaulėvaizdį, taip vėl išryškinant savo išskirtinumą, o eventualiai ir nepanašumą į Vakarų pasaulį. Tad graikų politinė ir ekonominė savimonė tapo persmelkta aršių antiamerikietiškų idėjų. Pagal graikų demonologiją, JAV tapo šėtonu, o kapitalistinė sistema – didžiausia ir mirtina grėsme. Pretekstų tokiam graikų požiūriui buvo apstu: JAV nusidėjo puldama gelbėti bosnių ir kosoviečių, amerikiečių galia buvo grėsmė „Tikrajam Tikėjimui“, JAV bendradarbiavo su islamiškąja Turkija ir taip toliau.
2005 metais „TNS Opinion & Social“ atliktos apklausos duomenys parodė, kad graikiškasis antiamerikanizmas yra tiesiog nepralenkiamas: 85 procentai graikų neigiamai vertino JAV veiksmus, siekiant užtikrinti globalų saugumą ir taiką, 76 procentai turėjo negatyvų požiūrį į JAV vaidmenį kovoje su pasauliniu skurdu.
Graikijai yra tiesiog būtina reformuoti ir modernizuoti savo politinės kultūros pagrindus ir atsikratyti savo pragaištingo požiūrio į kitus. To paties 2005 metų tyrimo duomenimis, septyni iš dešimties graikų manė, kad kultūriniai skirtumai tarp Turkijos ir Europos Sąjungos yra pernelyg dideli, jog Turkija galėtų kada nors į ją įstoti. Graikai, taip puikiai įžvelgiantys Turkijos kitoniškumą, nesugeba patys pažvelgti į veidrodį. Priešinimasis modernizacijai ir įsigalėjusios antikapitalistinės nuotaikos, nemažai prisidėjusios prie dabartinės sumaišties šalyje, yra ne kas kita, o Graikiją nuo likusios Europos skiriantys barjerai, savanoriškai pastatyti pačių graikų.
Nuo tų laikų, kuomet europiečiai suskubo pašlovinti romantizmo ir nacionalizmo nuotaikų apimtus graikus, iki pat dabar Graikija užsiliko keistoje savivokos fazėje: valstybė gyvena taip, tarsi jai neturėtų galioti reikalavimai laikytis politinio ir ekonominio disciplinuotumo. Politikus gali pakeisti technokratai, bet vyraujantys ydingi sociokultūrinio ir politinio mąstymo pagrindai leidžia spėti, kad Graikija taip greit neišsivaduos iš savo polinkio kurti realybės neatitinkančius tikslus ir lūkesčius. Kitos Europos valstybės taip pat sprendžia savus ekonominius sunkumus, bet Graikijos situacija nėra vien nepamatuotų ekonominių veiksmų išdava. Tai ir vyraujančio mąstymo ir požiūrio problema.
