2008-ieji drąsiai gali būti pavadinti sugrįžimo į realybę metais. Tikėjimas, kad pasaulis taps saugesnis, turtingesnis ir taikesnis žlugo. Nuolatiniai sprogimai Irake, karas Kaukaze, sukilimas Tibete, visu smagumu besiplečianti globali recesija, akiplėšiški piratų išpuoliai - besibaigiantys metai buvo paženklinti smurtu ir nusivylimu.
Belaukiant stebuklo Amerikoje
Baigiantis 2008-iesiems pasaulio gyventojai su optimizmu kalba bemaž apie vienintelį dalyką - viltis, siejamas su išrinktuoju Jungtinių Amerikos Valstijų prezidentu Baracku Obama. Net nejauku matant, kokie lūkesčiai dėl būsimų pokyčių tvyro abipus Atlanto: naujasis prezidentas turės greitai atgaivinti JAV ekonomiką, grąžinti bent dalį JAV karių iš karštųjų taškų namo, įsiklausyti į partnerių bei sąjungininkų pageidavimus ir reikalavimus ir išspręsti dar galybę kitų uždavinių. Kartais atrodo, kad pabandyti suabejoti tokių greitų pokyčių realumu yra tas pats, kaip penkiamečiui pypliui į akis rėžti, kad Kalėdų senelio nėra, o dovanas po eglute padeda tėvai.
Tokie nepamatuoti lūkesčiai ir įtikėjimas būsimu B.Obamos stebuklu gali sukelti didžiulį nusivylimą, o tai tik dar labiau apsunkintų tiek globalius santykius, tiek ir pačios Amerikos visuomenės stabilumą.
Rusijos „pokyčiai“
Šiais metais naujas prezidentas buvo inauguruotas ir Rusijoje. Beje, daugumos apžvalgininkų ir ekspertų lūkesčiai buvo identiški kaip ir B.Obamos atveju. Esą prezidentu tapus liberaliajam Dmitrijui Medvedevui turėjo pasikeisti Rusijos tonas tarptautinėje arenoje, demokratijos padėtis pačioje Rusijoje, nuo paranojiškų kaltinimų pereita prie konstruktyvaus bendradarbiavimo. Kuo visa tai baigėsi, pademonstravo Rusijos veiksmai Kaukaze, kai D.Medvedevas kartu su V.Putinu besismagindami laužė visas įmanomas tarptautinės teisės normas.
Lieka tikėtis, kad 2009-aisiais naftos kaina nepasieks 100 dolerių už barelį ribos ir Rusijos vadovai turės labiau rūpintis savo šalies stabilumu, o ne ruošti tankus pasivažinėjimams po svečias šalis. Kol kas Rusijos vadovai sugrįžo prie energetinio šantažo politikos - iki šiol neaišku, ar po sausio 1 dienos dujos bus tiekiamos Ukrainai, kurios ekonominis ir politinis stabilumas yra itin trapus.
Krizė
2008-ieji buvo metai, kada viešai pripažinta, kad nekilnojamojo turto krizė persimetė į finansų sektorių ir galiausiai skaudžiai smogė visai ekonomikai. Jeigu prieš metus buvo tikimasi gana greito padėties susireguliavimo, tai šiuo metu kalbama, kad krizė greičiausiai užsitęs dar metus ar netgi ilgiau. Nors dar metų pradžioje atrodė, kad JAV vyriausybė sugebės išlaikyti stabilumą, tačiau rudenį prasidėję stambių bankų ir įmonių pagalbos šauksmai pademonstravo tokių iliuzijų trapumą.
Besaikis vartojimas ir naivus tikėjimas, kad visi gali greitai ir lengvai pralobti lėmė tai, kad krizės pasekmes pajuto itin daug žmonių - jie prarado „nuolat brangsiantį“ nekilnojamąjį turtą, darbo vietas ir buvo priversti vėl pradėti gyventi pagal galimybes, o ne poreikius.
Krizė smogė ne tik atskiriems žmonėms ar verslo sektoriams - 2008-aisiais įvyko faktinis Islandijos bankrotas, nes šalies įsipareigojimai gerokai viršijo valstybės galimybes grąžinti skolas. Šiuo metu jau pasigirsta argumentuotų prognozių, kad ir daugiau Europos valstybių gali susidurti su tokio pat pobūdžio problemomis, tik dėl jų dydžio ir ekonomikos masto pasekmės gali būti daug liūdnesnės.
Ko tikėtis kitąmet?
Paskutinės šių metų dienos atnešė dar ir naujų problemų, tarsi ankstesnių negandų būtų buvę maža. Vis garsiau ginklais žvangina dvi branduolinės valstybės - Indija ir Pakistanas.
Po teroristų atakos Mumbajuje šių šalių santykiai, kurie ir taip niekad nebuvo draugiški, įkaito iki itin pavojingos ribos. Prasidėjęs konfliktas pareikalautų ne tik žmonių aukų, tačiau dar labiau komplikuotų saugumo situaciją regione nuo Indonezijos iki Artimųjų Rytų.
Šventojoje žemėje Kalėdų savaitė jau „pasitikta“ šimtais žuvusiųjų, o Izraelis paskelbė, kad vykdoma operacija gali užtrukti ilgesnį laiką. Neabejojama, kad į šiuos veiksmus bus atsakyta teroro aktais, tad ramybės šiame regione ir kitais metais nebus.
Realių teigiamų poslinkių neverta tikėtis ir kituose regionuose, priešingai - smurto kitais metais, greičiausiai, bus dar daugiau. Padėtį dar labiau apsunkina tai, kad 2009-aisiais dauguma valstybių turės pirmiausia rūpintis nacionalinės ekonomikos būkle, gerokai mažiau dėmesio skirs chaosui karštuosiuose taškuose, kas tik sustiprins globalų nestabilumą ir kraujo liejimasi.
Tomas Bitinas, politologas
