Pirmą kartą Lietuvos istorijoje sunkvežimių įskaitos čempionu tapęs pilotas prisipažino: suvokti, kad Beduinas pagaliau keliauja į jo namus, prireiks ne vienos dienos.
Šiandien V. Žala sugrįžo iš dykumos karščio į šalčiu pastarosiomis savaitėmis gyvenančią Lietuvą ir papasakojo apie 11 metų trukusį kelią iki išsvajoto „Beduino“, milžinišką psichologinę įtampą tapus lyderiu bei jautrią akimirką ant podiumo skambant Lietuvos himnui.
„Ačiū labai, labai nustebinote“, – su plačia šypsena veide sakė V. Žala, o jo sirgaliai pradėjo skanduoti „Lietuva“ ir „Ačiū“.
– Ar jau spėjote susivokti, kas įvyko?
– Jau buvau aklimatizavęsis prie to fakto, bet vėl išmušė iš vėžių. Neturiu žodžių, negalėjau tikėtis nieko panašaus. Man tiesiog labai pasisekė, kad esu šioje vietoje ir laike, kad mane supa tokie teisingi žmonės. Vienas tikrai nieko nebūčiau pasiekęs. Visa komanda – kolektyvas, ekipažas ir visas tas palaikymas – veža į priekį. Per 11 metų turėjau tikrai daug sunkių momentų, kai norėjosi viską mesti, bet grįžti, matai, kiek tave palaiko ir nori matyti, todėl stengiesi vėl atsidurti starte. Džiaugiuosi, kad nepasidaviau. Dabar tikrai sugriebė už širdies toks pasitikimas, nesijaučiu jo vertas, bet labai malonu jį matyti.
– Ar tikėjotės, kad net balkone lauks žmonės?
– Nesitikėjau. Dabar jaučiuosi lyg ir skolingas, gal saldainius turėčiau išdalinti.
– Po kelių savaičių – Rokiškio ralis. Gal įšoksite?
– Ne, dabar „atsikandau“ važiavimo. Neatsimenu, kada grįžau iš Dakaro toks išsekęs. Ir kategorija sudėtinga, ir įtampa. Kai įšokome į lyderių poziciją, tai buvo didžiausia kova su savimi galvoje. Nesitikėjau. Net išsimiegoti tampa sunku. Kiekvieną kilometrą važiuoji ir galvoji, kaip klaidelės nepasidaryti. Labai gerai, kad turėjau patyrusį šturmaną, o ir Maxas, nepaisant jauno amžiaus, yra labai brandus žmogus. Jie sustygavo mane, kad nekvailiočiau ir išlaikyčiau tą liniją iki galo. Iš mano konkurentų matėme, kad klaidų galima padaryti net tada, kai jau matomas finišas. Dabar norėčiau susivokti šioje situacijoje, nes dar sunkoka suprasti, kas įvyko. Norėčiau pailsėti, nes su poilsiu ateis ir kažkokios išvados, kaip judėti toliau. Manau, kad galvoje nebus lengva. Kai daug metų eini, eini ir galiausiai ateini į tą tašką, gali prasidėti skersvėjai – o kas toliau?
– Ar matėte, koks susidomėjimas Lietuvoje jūsų važiavimu?
– Esame toli nuo Lietuvos, bet tiek, kiek matome, tikrai jaučiame – ir spaudoje, ir socialiniuose tinkluose. Tai tikrai pozityviai nuteikia ir motyvuoja atiduoti visą save. Tas dvi savaites atiduodi dūšią, kiekvieną dieną atsikeli ir galvoji, kad turi tai padaryti. Tas tikėjimas tikrai prideda jėgų.
– Ar tikėjaisi, kad tie trys medaliai valstybėje kažką „pramuš“?
– Ne mano pozicija filosofuoti šia tema. Mano darbas – sportuoti. Jeigu būtų – būtų nuostabu, bet jau 11 metų tai darome privačių partnerių pastangomis. Jeigu niekas nepasikeis, ir toliau tai darysime. Sprendimai nėra mano lygio.
– Kada supratote apie savo pergalę?
– Pagavau save su šypsenėle paskutinę dieną. Bet stengiausi nepasiduoti tam, nes žinau daug skaudžių istorijų, kai net po finišo gali prisidaryti reikalų. Mano kolegos irgi stengėsi nepradėti anksčiau šypsotis. Emocija prasiveržė, kai kirtome tą raudoną vėliavą – tuomet atsidarė visos čakros. Iš tos dienos atsimenu dvi emocijas: kai atidariau sunkvežimio duris ir pamačiau tas kameras bei tiek žmonių, ir antrą įspūdingiausią momentą – kai užlipome ant podiumo ir netikėtai užgrojo himnas. Ankstesnėse klasėse himnas nebuvo grojamas, o čia užgrojo, nes tai viena pagrindinių kategorijų. Dėl to himno tikrai vertėjo pakovoti 11 metų.
– Kaip vertinate kolegų pasiekimus?
– Manau, kad statistiškai tai turėjo nutikti. Lietuviai – užsispyrę, mūsų daug Dakare. Tas kokteilis turėjo atnešti rezultatą. Galbūt nesitikėjome, kad per vieną Dakarą bus trys pirmos vietos, bet buvo labai smagu su jais dalintis podiumu.
– Ar nebuvo likę neigiamų emocijų po Roko Baciuškos pasakymo, kad važiuoti sunkvežimiu nėra lenktynės?
– Galbūt kažkam kažkas išsprūsta. Nenorėčiau komentuoti – apie kolegas arba gerai, arba nieko.
– Ar jau jaučiate šaltį grįžęs?
– Vakar turėjome +30, dabar – -11. Manau, kad greitai atsibusiu, nes viskas, ką šiandien darau – miegu. Turėjome trumpą naktį, nebuvau logistikoje suplanavęs podiumo. Vietoje miegojimo buvo važiavimas į oro uostą.
– Tai dabar miegas ir atsigavimas – pirmiausia?
– Reikia pailsėti, nes jaučiuosi kaip „iškritęs iš medžio“.
Lietuvos komandų atrankas į UEFA turnyrus stebėkite specialiame futbolo transliacijų polapyje. Daugiau skaitykite futbolo naujienų skiltyje.
