Legendinis Kauno „Žalgirio“ komandos žaidėjas bei krepšinio specialistas Sergejus Jovaiša itin kritiškai žiūri į žaidėjus, kurie atsisako ginti Lietuvos rinktinės garbę.
Pasiruošimas 2011 Europos čempionatui
– Gal pradėkime nuo to, ar Lietuvos rinktinė iš viso buvo verta gauti vardinį kvietimą į Pasaulio čempionatą Turkijoje, jeigu kelialapio pati nesugebėjo išsikovoti praėjusią vasarą Lenkijoje?
– Visi puikiai žinome, kokios sudėties mūsų komanda buvo Lenkijoje. Iš jos buvo daug tikėtasi, tačiau lietuviams nepasisekė, ir suprantama dėl ko nepasisekė. Komandoje nežaidė pagrindiniai krepšininkai, o pati rinktinė jautė didžiulį spaudimą pasiekti aukštus tikslus. Šiai užduočiai buvo surinktos per menkos pajėgos, nes tą vasarą atstovauti Lietuvai atsisakė daugelis vedančiųjų rinktinės žaidėjų. Nebuvo net verta kažko ypatingo tikėtis.
Dabar reikia dėkoti tiems žmonėms, kurie surado galimybę tą kelialapį nupirkti. Jis yra labai reikalingas, nes tai bus labai gera repeticija prieš 2011 metų Europos čempionatą, kuris vyks būtent Lietuvoje. Tai bus labai svarbus sporto įvykis Lietuvai, privalėsime ten pasirodyti labai gerai. Šis Pasaulio čempionatas bus geras apšilimas. Galbūt atsiras nauji lyderiai, kurie kitais metais galės būti tvirtais rinktinės ramsčiais. Taip pat čempionatas Turkijoje bus labai naudingas treneriui Kęstučiui Kemzūrai. Jam reikia laiko apsiprasti naujoje rolėje, reikia priprasti prie įtampos, kuri jį ypatingai slėgs čempionato metu Lietuvoje.
– O kaip Lietuvos krepšiniui atsilieptų ši vasara, jeigu ji būtų praleista be jokių čempionatų?
– Labai blogo kažko gal ir nenutiktų, tačiau svarbiausia yra tai, jog kitais metais visi tie, kurie bus kviečiami, privalės atvykti į rinktinę, jie negalės atsisakyti. Jeigu jau savo Tėvynėje rengiame čempionatą, mažių mažiausiai, privalėsime nužygiuoti iki finalo. Sunku būtų pateisinti kitą scenarijų, taip pat ir sirgaliai to tikrai nedovanotų. Visos geros rinktinės, kurios žaidžia namuose, pasiekia finalą ir jį dažniausiai laimi. Mes esame gera rinktinė, todėl tą ir stengsimės padaryti.
– Šią vasarą Lietuvos rinktinė išgyvena dar didesnę kartų mainą. Su atjaunėjusia rinktinės sudėtimi būsime pajėgūs kautis dėl aukščiausių apdovanojimų?
– Nereikia žiūrėti į sudėtį, prisiminkime 2003 metų čempionatą, kuomet komanda nebuvo laikoma favorite, tačiau namo grįžo su čempionų laurais. Ir šiemet rinktinėje yra pakankamai aukšto lygio krepšinio parako uosčiusių krepšininkų, kurie sezoną praleido stipriose Ispanijos, Rusijos, Graikijos lygose. Mes žinome, ką gali kiekvienas žaidėjas, tiesiog reikia prašyti Dievo, jog jie savo formos piką pasiektų lemiamose čempionato kovose ir nustebintų visą pasaulį gerais rezultatais. Kad jie tai gali padaryti, aš tikrai tikiu, juolab, kad jie rodo begalinį entuziasmą, jie nejaučia jokio spaudimo. Vyrai turi puikią progą atsiskleisti ir žaisti gerą krepšinį. Čempionate bus komandų, kurių lyderiai bus išvargę, žais be ugnelės, todėl pasiekti ketvirtfinalį ir gauti gerą varžovą, kurį būtumėme pajėgūs įveikti, yra realu. Patekus į finalo ketvertą, Lietuvos rinktinės lūkesčiai būtų viršyti su kaupu.
Negalima atsisakyti žaisti už Lietuvą
– Šią vasarą Lietuvos rinktinėje žaisti atsisakė daugelis pajėgių krepšininkų, kurie dar tikrai praverstų komandai. Ką jūs manote apie jų atsisakymą atstovauti savo gimtinei?
– Į tai žiūriu labai griežtai. Visi tie, kurie yra reikalingi rinktinei, yra kviečiami į ją, privalo atvykti. Jie čia išmoko žaisti krepšinį, čia užaugo, turėjo gerą pavyzdį iš ankstesnių kartų. Jie turi rodyti tokį pat gerą pavyzdį ir būsimoms kartoms, jeigu mes nieko nelaimėsime dar keletą metų, Lietuvos krepšinis pradės tūpčioti vietoje ir nykti. Visada į kažką reikia lygiuotis, todėl jeigu atsisako žaisti patys geriausiu krepšininkai, į pačius blogiausius lygiuotis nesinori. Netikiu, jog jie gali būti gerais pavyzdžiais. Nežinau, kaip reiktų apeliuoti į jų širdis, į jų sąžines, tačiau jie čia užaugo, todėl ir turi ginti Lietuvos garbę.
– Jūsų laikais buvo tokių atvejų, kuomet žaidėjai atsisakydavo žaisti? Kaip tuomet į juos visi žiūrėdavo?
– Mano laikais nebuvo tokių, kurie atsisakytų žaisti už Lietuvą. Tokiu atveju jie būtų ištremti iš mūsų gyvenimo ir nebevadintumėme jų draugais. Ir dabar man kyla klausimas, kaip gali būti nešiojami ant rankų tie žaidėjai, jeigu jie taip nuvilia žmones ir atsisako žaisti už savo Tėvynę? Čia ne tik smūgis žiūrovams, bet ir pavyzdys jaunosioms kartoms. Jeigu tokio pavyzdžio neturėsime, ką mes pasieksime?
– Jūsų nuomone žaisti už Lietuvą negalima atsisakyti bet kokiu atveju?
– Ne, aš jau ne kartą tą sakiau. Tai yra kaip karas, į kurį, ginti Tėvynės, turėtų atvažiuoti kiekvienas, kuris gali judėti.
Rinktinė gali pateikti staigmenų
– Jau šiek tiek kalbėjome apie rinktinės galimybes Turkijoje. Kokią įtaką mūsų jaunai rinktinei gali turėti pirmosios rungtynės? Sėkmės atveju gal įgytumėme didžiulį pasitikėjimą savo jėgomis, priešingu – jį prarastumėme?
– Kad ir kas nutiktų, atkrintamąsias varžybas privalome pasiekti. Keletą rungtynių galime ir pralaimėti, juk jeigu pralaimi mūšį, vis tiek gali laimėti karą. Tikiu, jog galime nueiti labai toli. K. Kemzūra nėra iš tų trenerių, kuris nori nusileisti, komandoje valdžia yra gera, visi alkani ir ištroškę pergalių. Niekam nereikės aikštelėje ieškoti lyderių, nes visi tokiais galės tapti. Tai yra tik privalumai, kurie padės mūsų rinktinei.
– K. Kemzūra yra ganėtinai jaunas kaip treneris. Ar jam užteks savo autoriteto suvaldyti rinktinės senbuvius?
– Trenerio stilius yra geras, jis yra patyręs. Jeigu žaidėjai pamatys, ką jis sugeba, juo patikės, tuomet komandos laukia labai šviesus ir ilgas kelias į priekį.
– Jūsų nuomone, kas galėtų užimti pagrindinio įžaidėjo vietą?
– Reikės žaisti su tuo, ką turėsime. Giedriui Gustui dar kartą bus suteiktas šansas užsivilkti Lietuvos rinktinės marškinėlius,tačiau jam ant kulnų lips ir Mantas Kalnietis. Visose kitose pozicijose turime ganėtinai stiprius krepšininkus. Mūsų komanda bus labai įdomi, su kuria galėsime pasiekti labai aukštų rezultatų.
