Beveik trejus metus šešėlyje tūnojęs ir savo šanso kantriai laukęs Robertas Poškus šiandien vėl jaučiasi pilnaverčiu futbolininku.
Pavasarį pasirašęs sutartį su Rusijos I-osios lygos klubu Jekaterinburgo „Ural“, lietuvis iš karto tapo pagrindinės sudėties žaidėju. Rusijos žurnalistams R.Poškus atvirai papasakojo apie juodžiausias karjeros dienas ir sugrįžusį džiaugsmą.
Į komandą įsiprašė
„Ural“ klubo treneris Aleksandras Pobegalovas teigia, kad lietuvis į jo komandą pasiprašė pats.
„Klube diskutavome, ar verta pasikviesti R.Poškų. Tačiau po Roberto pareiškimo galutinai apsisprendėme. „Jeigu mane priimsite į „Ural“, nepasigailėsite“, - pareiškė jis. Nuo to momento jo galimybėmis neabejoja“", - sakė treneris.
R.Poškus trenerių pasitikėjimą stengėsi pateisinti nuo pirmųjų rungtynių.
Kai 4-ojo turo mače jau 2-ąją minutę lietuvis „išmaudė“ kelis Benjamino Zelkevičiaus treniruojamos Vladivostoko „Luč-Energija“ gynėjus ir taikliai spyrė į apatinį vartų kampą, pakilo visas Jekaterinburgo „Uralmaš“ stadionas.
Džiūgaujantis 32-asis numeris žaibo greičiu perskriejo pusę aikštės ir puolė į juo patikėjusio A.Pobegalovo glėbį. Tas balandžio 11-osios vakaras Jekaterinburge priklausė lietuviams. Antrąjį įvartį šeimininkams įmušė Arūnas Klimavičius, ir „Ural“ laimėjo 2:1.
Tiesa, vėliau „Ural“ patyrė dvi nesėkmes ir I-ojoje lygoje su 6 taškais po 5 rungtynių dabar žengia tik 12-tas. Tačiau R.Poškus išlieka optimistas ir tikina, kad „Ural“ gali prasimušti į aukščiausiąją Rusijos lygą.
Sunkiausi metai
Po minėtų rungtynių Jekaterinburgo futbolo aistruoliai ilgai aptarinėjo lietuvio džiaugsmo protrūkį. Ne visi žinojo ne itin linksmą jo istoriją. Kai 2006 m. R.Poškus iš Samaros „Krylja Sovetov“ persikėlė į Sankt Peterburgo „Zenit“, tai buvo panašu į karjeros šuolį. Tačiau tuomet ir prasidėjo bėdos.
Lygiai po savaitės, gegužės 5-ąją, 30-metį švęsiantis futbolininkas prisimena, kad tuomet vos netapo neįgaliu.
„Turėjau problemų dėl Achilo. Rungtyniavau kęsdamas didelį skausmą, o „Zenit“ gydytojai man vis suleisdavo nuskausminamųjų. Bet kai skausmas tapo nebepakeliamas, nebegalėjau net paeiti, jau nekalbu apie žaidimą. Mane apžiūrėję Vokietijos medikai rekomendavo trauktis iš sporto. Metus gydžiausi ir laukiau. Laimei, Sankt Peterburge sutikau puikų gydytoją, dirbusį su lengvaatlečiais - jis padėjo atsistoti ant kojų“, - į praeitį sugrįžta R.Poškus.
Vėliau puolėjas buvo skolinamas Maskvos „Dinamo“ ir „Rostov“ komandoms, tačiau 2007 m. pabaigoje jis gražintas „Zenit“. Tačiau dėl Rusijos čempionų vardo kovojusiam Sankt Peterburgo klubui lietuvio paslaugų nereikėjo. Ir paleisti nenorėjo, laikė iki kontrakto pabaigos - 2008 m. vasaros.
Žydai pasityčiojo
Po kelis mėnesius trukusių klubo paieškų R.Poškus vasaros pabaigoje pasirašė sutartį su Izraelio Bnei Sakhnino „Hapoel“. Bet problemos nesibaigė.
„Bnei Sakhninas labai gražus miestas, prie pat jūros. Tačiau komandoje visi dirbo lyg per prievartą. Negalėjau to suprasti“,- stebėjosi R.Poškus.
Galiausiai Robertas vėl patyrė kojos traumą, tačiau „Hapoel“ vadovai dėl jo nepajudino nė piršto.
„Klubo vadovų kasdien klausiu - kada keliausime pas gydytojus? Rytoj“, - atsakydavo jie kasdien. Teko pačiam pirkti medikamentus, darytis kompresus, mokėti gydytojams už procedūras“, - prisimena klaipėdietis, po tokių akibrokštų atsisveikinęs su žydų klubu.
Viduržiemį futbolo klajoklis atsidūrė Austrijoje. Jau beveik buvo sukirtęs rankomis su aukščiausiosios lygos autsaideriu „Mattersburg“, tačiau paskutinę minutę pasikeitė klubo vadovai ir dėl ekonominės krizės nusprendė atsisakyti legionierių.
Namai - šalia ligoninės
Vėliau R.Poškus pasibeldė į „Ural“ duris. Ir nesigaili: „Komanda kelia aukščiausius tikslus. Esu įsitikinęs, kad esame pajėgūs prasibrauti į aukščiausiąjį divizioną. Man labai patinka „Ural“ propaguojamas žaidimo stilius - kombinacinis futbolas, o ne šiaip „spirk ir bėk“. Be to, klubas turi gerą vardą, nė vienam žaidėjui neliko skolingas.“
Šeimos kol kas nesukūręs futbolininkas vienas gyvena kukliame bute Jekaterinburge. Ekskursijoms po miestą tikino dar neturįs laiko - reikia nuolat gerinti prarastą sportinę formą.
„Rajonas, kuriame gyvenu, man patinka. Kai sužinojau, kad šalia yra ligoninė, supratau - šis butas kaip tik man“, - nusikvatojo R.Poškus, prisiminęs metus, kai dažniau varstė gydytojų kabinetų, o ne futbolo aikštynų duris.
Vilmantas Remeika
