Vienas geriausių mūsų šalies karatė trenerių, pats buvęs garsus kovotojas Ričardas Piepolis teigia, kad šiais laikais kovos menai nebeidealizuojami kaip anksčiau, tačiau vis dar populiarūs.
Tai įrodo ir tas faktas, kad lietuviai svarbiausiose varžybose dažniausiai nelieka be medalių, o juk karatė – tai ne tik varžybos, bet ir asmenybės ugdymas.
Potraukis karatė – nuo kovinių filmų ir knygų
– Nuo ko viskas prasidėjo? Kaip pats susidomėjote kovos menais? – savaitraštis „Balsas.lt savaitė“ paklausė R. Piepolio.
– Aš viską pradėjau nuo karatė. Mano treneris buvo Kazimieras Šipelis. Jis buvo labai geras mokytojas, nepropagavo kičo, o pirmiausia ugdė kovotojo dvasią. Treniruotis pradėjau gana vėlai, jau buvau įstojęs į aukštąją mokyklą, bet tai man netrukdė. Treniruotėse atiduodavome visas jėgas, labai stengdavomės. Apskritai tuo metu mano visos dienos būdavo vienodos: mokslai, treniruotės ir knygos apie kovos menus.
Aš pats karatė susidomėjau tikriausiai žiūrėdamas kovinius filmus, su kuriais užaugau. Tuos filmus, kuriuose vaidindavo Bruce’as Lee ir kiti garsūs aktoriai-kovotojai galėjau žiūrėti po kelis kartus. Man tai buvo labai gražu ir net šventa.
Karatė tais laikais išgyveno populiarumą bumą. Tai buvo kažkokia mistika, egzotika, todėl visi šimtais veržėsi į sales. Dabar karatė jau tapo tarsi savaime suprantamu dalyku, galima sakyti, dar vienu būreliu. Į karatė treniruotes žmonės ateina su pačiais skirtingiausiais tikslais – vieni nori tik pasportuoti ar kimono apsirengti, kiti diržą užsirišti, dar kiti pasigirti draugams. O man norėtųsi matyti tikrus kovotojus, nuoširdžiai besistengiančius treniruotėse, mėgstančius kovoti. Svajoju apie mokinius, siekiančius tobulumo kovos menuose.
– Kokie jūsų paties didžiausi asmeniniai pasiekimai?
– Per savo sportininko karjerą buvau tapęs ir Lietuvos čempionu, daug metų buvau vicečempionu, o tarptautiniu lygiu buvome smarkiai atsilikę, nes nuo 1983 metų tiek Sovietų Sąjungoje, tiek Lietuvoje karatė buvo išvis uždrausta dėl politinių motyvų.
– Kodėl nusprendėte tapti treneriu?
– Nors visada svajojau išauginti tobulą kovotoją, bet treneriu tapau gana atsitiktinai. „Karate Do“ vadovai tiesiog man pasiūlė imtis šio darbo ir aš sutikau. Tuo užsiimu jau apie 17 metų. Esu dviejų organizacijų – Lietuvos shotokan karatė federacijos (LSKF) ir JKA Lietuvos karatė asociacijos – Lietuvos rinktinių treneris.
– Trumpai supažindinkite su šotokan karatė taisyklėmis. Kokie veiksmai leidžiami kovotojams?
– Šotokan karatė leidžiami smūgiai tiek rankomis, tiek kojomis. Galimi pakirtimai. Tačiau čia neleidžiami jokie imtynių elementai. Kova trunka dvi minutes, jei per jas nepaaiškėja nugalėtojas, skiriamas papildomas kovos laikas arba skiriama kova iki pirmo taško. Beje, šotokan karatė varžybose nebūna jokių svorio kategorijų, visi kovotojai varžosi su visais.
Populiarėja mišrūs kovos menai
– O ar populiarus yra pasaulyje šotokan karatė sportas?
– Iš visų karatė stilių šotokan yra pats populiariausias ir masiškiausias visame pasaulyje. Kiokušin karatė žengia antroje vietoje. Tiesa, tie visi karatė stiliai nėra labai skirtingi – dažnai juos skiria tik tam tikri taisyklių niuansai.
Paskutiniu metu iš kovinių sporto šakų savo populiarumu ypač išsiskiria mišrūs kovos menai (MMA – Mixed Martial Arts). Tokios varžybos pritraukia ir daugiau žiūrovų, ir komerciniu požiūriu yra patrauklesnės patiems kovotojams, kurie turi galimybių užsidirbti.
Įvairiuose turnyruose varžosi daug daugiau ir įvairesnių kovotojų. Jie gali atstovauti bet kokiam stiliui – dziudo, karatė, imtynėms, džiudžitsu, boksui ir kitiems. Jie ringe ir išsiaiškina, ne tik kuris sportininkas yra stipresnis, bet ir kuris stilius yra pranašesnis. Tai labai universali kovos rūšis, todėl, matyt, ji taip ir patinka žiūrovams.
– O Lietuvoje irgi tokios pačios tendencijos?
– Na, taip. Lietuvoje vyksta „Realių kovų lygos“ ir Lietuvos Bušido federacijos organizuojami turnyrai. Štai kovo 21 dieną Vilniaus „Forum Palace“ esančiame „Balsas.lt“ klube vyks prestižinis penktasis „Realių kovų lygos“ turnyras. Pagrindinis turnyro akcentas – tai Lietuvos vidutinio svorio (iki 84 kg) MMA čempionatas, kuriame susirinks visi pajėgiausi šios kategorijos Lietuvos kovotojai.
Beje, „Realių kovų lygos“ organizuojami turnyrai dar išsiskiria ir tuo, kad čia kovos vyksta egzotiškame aštuonkampiame narve, taigi žiūrovų laukiau išties įspūdingas reginys.
Moralinė krizė
– Kaip sekasi Lietuvos šotokan karatė atstovams tarptautiniuose turnyruose? Ar jie iškovoja skambių pergalių?
– Paskutiniais metais lietuviai pasirodo tikrai neblogai – jie yra tapę ir Europos, ir Pasaulio čempionato prizininkais. Tarp geriausių mūsų šalies kovotojų reiktų išskirti Jurgitą Januškaitę, Romualdą Duchnovičių, Tomą Žilinską ir kitus.
Tiesa, geri rezultatai yra pasiekiami dar mano vadinamos senosios kartos sportininkų, kurie kovoja suaugusiųjų kategorijose. Tuo tarpu iš naujosios kartos atstovų kol kas niekam nepavyksta prasimušti ir nežinau, ar pavyks, nes labai jau pasikeitęs šiuolaikinio jaunimo požiūris į treniruotes.
Kovų menuose dabar aš įžvelgiu ne finansinę, o moralinę krizę. Pavyzdžiui, sovietiniais laikais žmonės galėdavo daug ką daryti dėl idėjos. Jie atiduodavo tiek daug savo jėgų ir laiko vien tam, kad patektų į rinktinę, o dabar, kai Lietuva tapo laisva, jie nebeturi tokios motyvacijos ir ryžto. Visiems dabar rūpi tik pinigai – jei jų negauni už atstovavimą rinktinėje, tai kam tada jai atstovauti. Niekaip nesuprantu tokio požiūrio. Kai kuriems sportininkams turėtų būti gėda.
– Kokios svarbiausios varžybos šiemet laukia Lietuvos šotokan karatė meistrų?
– Svarbiausias, ko gero, bus rudenį Šveicarijoje vyksiantis Europos čempionatas. Dabar dar sunku pasakyti, ko mes galime tikėtis iš lietuvių ten, nes dar nėra aišku, kaip bus su finansavimu, kiek sportininkų galėsime išsiųsti į tas varžybas.
Priešprieša tarp Vilniaus ir Kauno miestų
– Minėjote, kad priklausote Vilniaus „Karate Do“ klubui. O kiek Lietuvoje iš viso yra klubų ir kuriuose miestuose jie stipriausi?
– Šotokan karatė klubų mūsų šalyje yra penkiolika. Daugiausiai jų – Kaune, kur ir apskritai pirmiausiai Lietuvoje atsirado šis kovos menas. Vilniuje turime vienintelį klubą, bet tai mums nesutrukdo kaip lygūs su lygiais kovoti su kauniečiais. Paskutiniame Lietuvos karatė šotokan čempionate triumfavo būtent mūsų klubo sportininkai. Su Kauno kovotojais labiausiai ir konkuruojame, nors ir Panevėžyje yra karatė meistrų. Taigi priešprieša tarp Vilniaus ir Kauno miestų yra ne tik krepšinyje.
– O ar daug Lietuvoje yra moterų, propaguojančių šotokan karatė?
– Na, moterų nėra tiek daug, kiek vyrų, bet šiek tiek yra. Realybėje tikrai nedaug merginų, galinčių apsiginti, bet tos, kurios lanko šotokan karatė treniruotes tikrai sustiprėja kovine prasme. Lietuvės taip pat dalyvauja bei laimi ir tarptautinėse varžybose.
– Pats jau niekada nebekovojote. Nejaučiate poreikio?
– Ne, aš jau seniai nedalyvavau jokioje oficialioje kovoje, o jei toks poreikis iškyla, susiremiu su savo auklėtiniais treniruotėse. Paskutiniu metu dažniausiai imtyniauju. Labai patinka imtynės parteryje. Šito meno mokinu kovotojus besirengiančius MMA turnyrams kovos menų klube „Vendetta“. Su mokiniais labai ištobulinome smaugimo technikas, todėl Lietuvoje mane daug kas vadina „smaugliu“.
Karatė – ne tik sportas?
– O ar karatė kada nors taps olimpine sporto šaka?
– Sunku pasakyti. Tokios kalbos sklando jau ne pirmus metus, bet vis kažko pritrūksta. Mano manymu, didžiausia bėda yra tai, kad nėra vienos organizacijos, jungiančios visas karatė mokyklas ir stilius, tai labiausiai ir nepatinka Tarptautiniam olimpiniam komitetui.
– Karatė yra tik sportas ar ir filosofijos rūšis, kitoks gyvenimo būdas?
– Karatė galima vadinti gyvenimo būdu, jei žmogus nuoširdžiai siekia tobulumo šiame kovos mene. Iš tikro tai manau, kad su karatė siejama per daug mistikos. Labai daug kas įsivaizduoja, kad kovos mene užtenka pakvėpuoti, truputį pamedituoti ir visi varžovai kris nuo tavo smūgių, bet taip tikrai nėra.
Čia kaip ir visur svarbiausias yra darbas, kovotojo charakteris, įgūdžių tobulinimas kiekvieną dieną. Be abejo, yra ir etiketas, pagarba priešininkui, mokytojui. Tai formuoja ir asmenybę. Galiu pasakyti, kad per visą savo trenerio karjerą nesu turėjęs nė vieno rūkančio mokinio.
Kažkodėl yra paplitusi nuomonė, kad tie, kurie užsiima kovos menais, yra chuliganai, nusikaltėliai ir panašiai, tačiau kiek man pačiam teko matyti, kuo aukštesnio lygio kovotojas, tuo mažiau agresijos jis naudoja už salės ribų. Paprasčiausiai jie labai daug sportuoja ir tą visą papildomą energiją išlieja treniruotėse, todėl po to jie nori jau ramesnio gyvenimo.
– Ačiū už pokalbį ir sėkmės!
