Vienas geriausių pasaulio tenisininkų 29 metų šveicaras Rogeris Federeris „Welt Online“ kalba apie pasiektimus tenise, bėgantį laiką, jaudulį ir tikslus.
Po Didžiojo kirčio turnyre Melburne, kur R. Federis suklupo Atvirųjų Australijos pirmenybių pusfinalyje, šveicaras su žmona ir dvynėmis dukromis spėjo paatostogauti. Tiesa, poilsis netruko ilgai – antradienį antrą vietą pasaulio reitinge užimantis tenisininkas pradeda varžytis turnyre Dubajuje.
– Po pralaimėjo Melbrune serbui Novakui Djokovičiui pradėta kalbėti apie jėgų persiskirstymą tenise. Ar tai R. Federerio ir R. Nadalio eros pabaiga?
– Kodėl? N. Djokovičius – nugalėtojas. Jis visų gerbiamas ir pripažintas profesionalas jau kelis pastaruosius metus. Pirmieji keturi geriausi planetos tenisininkai keičiasi laimėdami turnyrus, tačiau apie eros pabaigą kalbėti anksti. Be geriausiųjų ketvertuko pastebiu judėjimą, atsiranda įdomių žaidėjų, tačiau jie į elitą negali įsiveržti staiga. Tam reikia laiko. Sezonas tęsiasi daugiau nei 10 mėnesių, didelių pertraukų ir lengvų mačų nėra. Jauni žaidėjai negali daryti stebuklų.
– Dabar beveik nesulaukiame nepilnamečių, galinčių laimėti „Didžiojo kirčio“ turnyrus. Atvirkščiai. Pavyzdžiui Kim Clijsters būdama 27 metų mama sugeba tapti pirmąja pasaulio rakete...
– Šiuo metu visas tenisas tapo daug konkurencingesnis ir atletiškesnis. Jeigu nori pakilti aukštyn, tai negali padaryti vienu įkvėpimu. Galbūt tarp naujų žaidėjų yra daug žadančių, tokių kaip kanadietis Milošas Raoničius, tačiau jiems prieš akis dar ilgas ir nelygus kelias. Trys sėkmingos savaitės jų karjeroje dar nieko nereiškia.
– Rugpjūtį jūs švesite 30 metų jubiliejų. Kaip sutiksite šį amžiaus tarpsnį? Kaip pasikeitė tenisas ir gyvenimas ant lagaminų?
– Atvirai kalbant nesijaučiu trisdešimtmečiu. Šiame versle metai bėga labai greitai. Laiko tiesiog nepastebi. Vis dėlto man pasisekė, nes mane lydi sėkmė. Ji daug ką palengvina. Pirmieji teniso metai buvo sudėtingi, daug abejonių savimi, ar viską padarai. Prisideda ir žiniasklaidos kritika, į kurią būdamas jaunas labiau kreipi dėmesį. Šiandien gyvenu kaip sapne.
– Australijoje neatrodė, kad labai išgyventumėte dėl pralaimėjimo pusfinalyje?
– Nes nepaisydamas nesėkmės jaučiu, kad einu teisingu keliu. Ten buvau geros sportinės formos. Būna turnyrų, kai esu išsekęs ir galvoju, kaip bus toliau. Melburne jaučiausi kitaip. Esu pasirengęs šiais metais laimėti didžiausius turnyrus ir susigrąžinti pirmąją pasaulio reitingo poziciją.
– Pastaraisiais metais jums nepavyksta laimėti Didžiojo kirčio turnyrų...
– Tai nėra gerai, bet kai esi laimėjęs 16 Didžiojo kirčio turnyrų, gali su tuo susitaikyti (juokiasi). Dėl tikrai nenukabinu nosies. Būtų tikrai didelė klaida, jeigu kas paskubėtų mane nurašyti.
– Koks iššūkis jums kaip tenisininkui šiuo metu didžiausias?
– Išlikti sveikam ir geros sportinės formos. Neabejoju savo galimybėmis ir žinau, kad galiu pasiekti viską, kas įmanoma. Esu geriau fiziškai pasirengęs nei jaunystėje ir žinau, kaip tai padaryti. Žinau savo ribas, galiu protingai paskirstyti krūvius per visą sezoną. Nepatyrę žaidėjai linkę per greitai peržengti savo ribas. Tuomet iš pradžių juos lydi sėkmė, o po to – didelės problemos.
– Ar vis dar jaudinatės, kai tenka žaisti?
– Visuomet esu susijaudinęs. Tiek prieš turnyrus, tiek prieš svarbius mačus. Jeigu jauti, kad tai „vienodai šviečia“, tuomet turi kabinti sportbačius ant vinies. Kai įeini į gaudžiantį stadioną, visuomet aplanko nuostabus jausmus. Jaučiuosi taip, lyg pirmą dieną tapęs profesionalu.
– Ar planuojate, kada baigsite karjerą?
– Tikrai ne. Mano mintys driekiasi tolyn už 2012 metų olimpiados. Tikiu, kad ir po jos dar bus gerų metų.
