Iš pradžių su žurnalistais bendravo Antanas Juknevičius, o kiek vėliau prie jo prisijungė ir Darius Vaičiulis.
Kaip jaučiatės sugrįžę po tokių sunkių lenktynių?
Antanas Juknevičius: Būtumėme grįžę kiek anksčiau, jei pilotai būtų davę lėktuvą papilotuoti. Mes turime licenciją „Boeingą“ vairuoti. Būtumėme tikrai pusvalandžiu anksčiau atskridę.
Turėjote naują šturmaną, ar nebuvo sunku susigyventi?
Ne, mes su Dariumi esame seni bičiuliai, todėl tai yra geriausias variantas, kai esi su žmogumi, kuris tinka tai pozicijai ir yra draugas. Tada yra tikrai lengva, nes, kai tu paimi kitą žmogų, galbūt jis ir yra profesionalas, bet tu nežinai, ar atitiks vidinė struktūra. Čia yra labai daug niuansų. Sutikite, kad net su brangiausiu žmogumi, važiuojant dvi-tris savaites, užsidarius viename automobilyje, tu vargsti, sąlygos nėra pačios geriausios, tikrai gali prasidėti konfliktai. Mes su Dariumi nesipykome nei karto, išskyrus tą vieną, kai jis mane aprėkė, bet aš tai priėmiau labai pozityviai. Jis parėkė porą minučių, o aš suprantu, kad taip ir turėjo būti, nes jau buvau „užsidegęs“ ir pradėjau daryti nesąmones.
Kas buvo sunkiausia Dakare?
Man sunkiausia buvo tai, kad aš padariau tas klaidas, kurių, jei būtų nebuvę, būtumėme turėję dar geresnį rezultatą ir tikrai būtumėme dvidešimtuke ar net 15-16 vietoje. Nors turiu didelę patirtį, tačiau vienu metu „perkaitau“, kai negalėjome rasti 17-ojo taško ir pusę valandos lakstėme į kairę ir į dešinę. Kai jį jau „pasiėmėm“, nesusitvardžiau ir pradėjau varyti beprotiškai. Labai norėjosi susigrąžinti tą laiką. Padariau didelę klaidą, sulaužiau kardaną. Žinau, kur dar galiu dirbti su savimi. Tai yra natūralu. Dakaras yra iššūkis. Visomis prasmėmis: ne tik technikai, ne tik tau fiziškai, bet ir psichologiškai.
Jūs įrodėte, kad technika – dar ne viskas. Kiek ji vis dėlto turi įtakos?
Technika yra labai svarbi, bet kartais ji gali būti ir vidutinė. Svarbu, kad ekipažas ją pažinotų ir būtų užtikrintas, kad ji yra patikima ir gerai paruošta. Kitas dalykas, kad turi suvokti, kokios yra tavo technikos galimybės. Gal mes kai kur galėjome važiuoti greičiau, tačiau negalėjome sau to leisti, nes žinojome, kad mūsų automobilis neatlaikys. Labai svarbu suvokti, kur yra riba. Kaip lenktynininkas, gali būti geresnis už savo automobilį, bet negali važiuoti greičiau. Mūsų automobilis yra 21-oje vietoje, o priešais nėra nei vieno pigesnio ar tokio paties automobilio. Mes su penkerių metų senumo automobiliu esame geriausi. Jei būtų dar geresnis automobilis, gal galėtumėme lengviau lįsti į priekį. Kol kas mes geriname viską su tuo, ką turime.
Kokios mintys apie ateitį?
Žinau, kad dar yra parako statinėse. Tai – ne pabaiga mūsų kelio. Aš nežinau, ar bus geresnis rezultatas. Kiekvieną kartą, kai žmogus pradeda prognozuoti, dievai juokiasi. Mes eisime toliau, bandysime dar viską gerinti. Dabar norisi susigyventi, pabūti, susimąstyti, yra ir kitokių minčių, norime važiuoti keliuose pasaulio čempionato etapuose. Tačiau taip, šis Dakaras mums – ne paskutinis. Tikrai nebaigsime karjeros. Nestatau sau ribų. Kol turiu vidinę trauką, didžiulę aistrą, kuria aš gyvenu daugybę metų, aš ten važiuosiu.
Jau pirmoje ralio pusėje likote vienintelis lietuviškas ekipažas. Ar nesijautė didesnės atsakomybės?
Man buvo lengviau, kai buvo kiti ekipažai. Žinome, kad tai žmonėms yra svarbu. Tai yra fenomenas, kurio niekada gyvenime nesitikėjau, o dabar, kai tą suvoki, negali į tai spjauti. Buvo didelė atsakomybė, kai likome vieninteliai. Apie tai galvojome. Liūdna, kad kolegos turėjo pabaigti anksčiau.
Ar jautėte paramą iš Vaidoto ar Benedikto tada, kai jie pasitraukė?
Mes, po to, kai jie pasitraukė, jų ir nebematėme. Dakaras yra karavanas, kuris juda kiekvieną dieną. Jei kažkur sustoji – viskas. Manau, kad jie mane vis tik rėmė.
Koks yra pirmas dalykas, kurį norisi padaryti sugrįžus į Lietuvą?
Po visų tokių didelių kelionių norisi namo. Pirmas žingsnis – padarytas. Mes esame ant Lietuvos žemės, o kitas yra namai: šilta lova, maistas ir brangūs žmonės. Tai, ko visada norisi – grįžti į savo uostą. Esu tas keliautojas, nuotykių ieškotojas, nors ir nelaikau savęs dideliu profesionalu, bet kiekvieną kartą džiaugiuosi sugrįžęs namo. Man tai – didžiausias džiaugsmas.
Ar toliau važiuosite tuo pačiu automobiliu? Galbūt norisi pagalvoti apie permainas?
Nemanau, kad aš išnaudoju visas šio automobilio galimybes. Kai batai pasidaro per maži, jie pradeda trinti ir turi juos keisti. Šis automobilis mums dar netrina. Manau, kad turiu kur tobulėti. Techninis parkas kiekvienais metais atsinaujina. Žinau, kad kitais metais bus dar sunkiau net ir pakartoti šį rezultatą, bet aš mėgstu pažinoti tą daiktą, įrankį, su kuriuo siekiu rezultato. Esu sentimentalus, prisirišu prie visko: žmonių, komandos, automobilio. Jis turi savo dvasią. Pernai jį dar tik apjodinėjome. Nemanau, kad keisime automobilį, dar ir su juo galime gerinti rezultatus ir judėti į priekį.
Darius Vaičiulis (D. V.): Arba jei pakeistų reglamentą ir leistų trise važiuoti vienu automobiliu. Tai būtų vairuotojas, navigatorius ir mechanikas, nes mechanikoje aš visiškai nesigaudau, tai mums reikėtų trečio žmogaus.
Kalbėjote apie pasaulio čempionatą. Jame su Dariumi važiuotumėte?
Antanas Juknevičius (A. J.): Taip, tačiau jo „markė“ labai pakilo dabar, gali paprašyti labai daug pinigų.
D. V.: Taip, turiu pasiūlymų ir ne vieną dabar (juokiasi). Galiu rinktis, niekur neskubu.
Kiek reikėjo įdėti darbo, kad pirmas šturmano blynas nebūtų prisvilęs?
D. V.: Reikėjo metus pabūti Dakare. Tas darbas dabar padarytas ir nebūtinai neprisvils kitą kartą. Klysta visi, o iš to mokomės. Buvo labai įdomu.
Antanas minėjo, kad neblogai susigyvenote kartu, ką pats apie tai pasakytumėte?
D. V.: Mes sutarėme ženklus. Aš kai ką Antanui parodau, jis supranta, ką noriu pasakyti, tai galų gale mums ir rėkti nebereikėjo. Viskas buvo daug paprasčiau. Kirsdavome kampus (šypsosi).
A. J.: Pasakyk tiesą apie klizmą... buvome sutarę, kad Darius nusipirks klizmą.
D. V.: Vieną kartą parodau, antrą kartą parodau, trečias kartas – klizma (juokiasi).
A. J.: Būdavo toks kodinis posakis, kad „Tuoj aš susirasiu klizmą“. Tada jau pradėdavau klausyti, suprasdavau, kad ribos yra peržengtos.
D. V.: Antroje maratono pusėje nebuvo visiškai jokių nesusipratimų, viskas vyko taip sklandžiai, kad tos klizmos net neprireikė. Vienu momentu reikėjo net ir įžnybti, nes buvo pamigęs viename etape, bet jį labai gerai veikia žiniasklaida. Jei jis miega, tai malūnsparniai pradeda sukti viršuje. „O, filmuoja!“ ir tada jau dvigubai greičiau lekia. Ane?
A. J.: Taip tik vieną kartą buvo...
Kas svarbiausia yra geram šturmanui?
D. V.: Turbūt, kad orientavimosi patirtis man šiek tiek padeda. Nėra tai labai panašu, nes, kaip žinote, mes ne pagal žemėlapius rinkdavomės kelią, o pagal kelio knygą. Sakiau „Blyn, atostogos, o taip laiko neturėjau, kad net knygos neperskaičiau“, kiti sako „Palauk, tu dvylika knygų perskaitei per šitas atostogas ir dar po du kartus“. Nes reikėdavo iš vakaro vieną perskaityti, o dienos metu – kitą.
A. J.: Aš irgi galiu pasakyti, kad Dariaus patirtis yra kitokia. Buvo keletas kartų, kai aš suabejojau jo žodžiais ir pasirinkau kitaip. Priekyje važiavo lyderių „Kamazai“, jie sėdi aukščiau, mato geriau, be to, ten yra profesionalai šturmanai. Darius sako, kad reikia važiuoti į šoną, o jie važiuoja į kitą šoną, aš seku paskui. Tada ir buvo, kai Darius rėkė ir klausė, ar aš jo klausau, ar ne. Važiavau taip, kaip Darius pasakė ir paaiškėjo, kad mes nuvažiavome taip, kaip reikia, o tie „Kamazai“ ten klaidžiojo. Aš žinojau, kad jis „kietas“ ir neeilinis, bet buvo minčių, kad gali ir suklysti. Prisidėjo jo rėkimas ant manęs, gąsdinimai klizmomis...
D. V.: „Kamazai“ važiavo vienu kampu, aš jam liepiau važiuoti kitur, galbūt dar nebuvau aš jam toks autoritetas ir jis blaškėsi per vidurį, bet galiausiai įtikinau, kad reikia pasukti dešiniau. Nuo to laiko viskas buvo gerai.
