30-metis šiuo metu yra grįžęs į Lietuvą, bet televizijos ekranuose ar spaudos antraštėse R. Berankio nematome. Kodėl?
„Nedažnai būnu Lietuvoje, o kai būnu, norisi atsipūsti ir skirti laiko, dėmesio sau ir artimiesiems. Nesu vienas tų, kuris labai lenda į televiziją ar spaudą“, – paprastai paaiškino tenisininkas.
Šis ir praėjęs sezonas jam, kaip ir daugeliui profesionalių sportininkų buvo kitoks – daugybė atšauktų varžybų ir nežinomybė, kaip viskas vyks toliau. Tačiau sukaupta patirtis padėjo šį laikotarpį išgyventi lengvai.
„Buvau atsidėjęs finansų ir manęs tai per daug nepalietė. Iš patirties pusės, kad pusę metų nebus turnyrų – tai buvo gal trečias kartas karjeroje, kai iškritau tokiam laikotarpiui. Prieš tai buvo traumų. Todėl viskas sugrįžta link patirties, kai tu nepanikuoji, bet matai realius faktus ir situaciją ir žinai, kaip ją spręsi“, – teigia jis.
R. Berankio karjeroje yra buvę visko – laimėtų turnyrų, nuostabių pergalių, itin slogių pralaimėjimų. Bet visa tai – normalu, sako jis.
„Visko yra buvę – rakečių daužymo, skambučių artimiesiems, nutylėjimo, bandymų ištrinti iš galvos prastą mačą. Pagrindinis dalykas – nepradėti panikuoti dėl blogai sužaisto mačo. Nerealu per metus sužaisti visus mačus idealiai. Skaičiuojam – Rafaelis Nadalis, Novakas Džokovičius, Roger Federeris – trys žaidėjai, kurie praktiškai per visą istoriją gali tą padaryti ir metus laiko nepralaimėti. Galima juos pavadinti ateiviais, nes tai praktiškai neįmanoma. Vienetai, kurie tą gali padaryti“, – pabrėžė jis.
Nepaisant to, kaip ir beveik visiems profesionalams, kurių pasirodymus stebi ir vertina daugybė žmonių, R. Berankiui buvo nelengvų momentų. Šiuos teko spręsti ir su psichologu. Tai buvo prieš kiek daugiau nei metus, o po specialisto pagalbos rezultatai pradėjo kilti į viršų.
„Pavyzdžiui, nepavyko laimėti breakų. Buvo pas mane toks nuosmukis, kai jų vis nepavykdavo laimėti. Bendraujant su psichologu pavyko pašalinti tą minusą – kaip tą pavyko padaryti, negaliu pasakyti. Daugiausiai bendravome apie gyvenimą, emociją, kokioje emocijoje aš gyvenu ir ką aš mąstau aikštelėje tam tikrose situacijose. Pasirodo, kad aš išskrisdavau aikštelėje ir net negalvodavau apie tenisą. Tą įtampą tave tiek užgniaužia, tu atsijungi ir nesuvaldai mąstymo, kad turi būti aikštėje. Galvoji, kas vyksta namuose, kas buvo nutikę kažkokioje kelionėje. Kai prisikasėme iki to, kodėl tai vyksta, tų priežasčių aš jau neatskleisiu, man viskas apsisuko“, – pastebi jis.
Nelengva pasiekti ir to, kad meilė tenisui neblėstų, pripažįsta jis. Tiksliau ne pačiam tenisui, kaip žaidimui, o profesionaliai jo pusei ir tam, ką tenka išgyventi.
„Patį žaidimą aš labai myliu. Atostogų metu nematau jokių problemų nueiti pažaisti su draugais. Malonumui tenisas yra žaidžiamas visai kitoks. Kas liečia profesionalią pusę, kai esi fiziškai ir psichologiškai pervargęs, kai reikia save spausti smarkiai ir nesvarbu, kas nutiktų, tau skauda ar ne – turi išeiti ir atžaisti. Ne tik atžaisti, bet privalai laimėti, nes jeigu nelaimi, tu eini į minusą. Myliu šį sportą ir pavyksta laviruoti tarp dviejų šių dalykų“, – teigia R. Berankis.
Plačiau – laidoje „Nematoma pusė“, kurioje R. Berankis papasakojo apie galimybę steigti savo vardo teniso akademiją Lietuvoje ir kitas, nematomas šio sporto įdomybes.
