Po trijų metų pertraukos į Panevėžį grįžęs Aurimas Kučys jau džiugina futbolo mėgėjus solidžiu žaidimu, muša įspūdingus įvarčius bei jau dabar pateisina geltonų kortelių specialisto vardą. Apie komandą, kurioje nerungtyniautų už jokius pinigus, apie konfliktus aikštėje ir kitus dalykus - tiesiai iš saugo lūpų.
- Šeima ateina tavęs palaikyti į stadioną?
- Žinoma, jau nuo pat pradžių, kaip dar seniau rungtyniavau „Ekrano“ komandoje, žmona su sūnumi ateidavo į kiekvienas varžybas į stadioną ir stebėdavo „Ekrano“ kovas. Taip pat, kai rungtyniavau Ukrainoje, šeima irgi buvo atvykusi ir žiūrėdavo rungtynes.
- Ar šeimos palaikymas stadione padeda geriau sužaisti rungtynes?
- Net nežinau, sunku pasakyti ar šeimos buvimas stadione padeda ar nepadeda. Tiesiog yra malonu, kad jie ateina, domisi, tai galbūt suteikia papildomo stimulo.
- Į kokią komandą neitum žaisti už jokius pinigus?
- Šiuo metu, manau, nėra tokios komandos. Anksčiau, prieš kelerius metus, kai aršiai kovodavome prieš „FBK Kauną“, tai į amžinų priešininkų stovyklą tikrai nebūčiau perėjęs.
- Jei būtų tokia galimybė, kurias savo karjeros rungtynes norėtum peržaisti?
- Labiausiai norėčiau peržaisti 2004 metų A lygos lemiamas rungtynes dėl čempionų titulo su „FBK Kaunu“ Panevėžyje. Pamenu šias rungtynes iki šiol. „Aukštaitijos“ stadionas buvo pilnas žmonių, puiki atmosfera, mačą tiesiogiai transliavo net dvi Lietuvos televizijos, o teko rungtyniauti tirštame rūke. Tokios varžybos įstringa ilgam.
- Savo karjeroje esi iškovojęs ne vieną titulą. Kuris mieliausias?
- Sunku pasakyti, kuris mieliausias ar vertingiausias. Visada yra malonu ką nors iškovoti, juk dėl pergalių ir žaidi. O mieliausias galbūt būtų 2005 metais su „Ekranu“ iškovotas A lygos čempionų titulas, tik gaila, kad ne visą 2005 metų sezoną galėjau rungtyniauti, nes buvau patyręs traumą.
- Prakalbai apie traumas. Esi patyręs keletą rimtesnių sužeidimų, kas tokiu periodu būna sunkiausia?
- Sunkiausiai būdavo stebėti komandos treniruotes ir varžybas, kai pats nori, tačiau negali niekuo padėti savo komandos draugams.
- Prieš grįždamas į "Ekraną" rungtyniavai Ukrainoje. Kas labiausiai įstrigo atmintyje per šioje šalyje praleistus metus?
- Iš Ukrainos nelabai ką yra ir atsiminti. Kol žaidžiau aukščiausioje lygoje, tuomet viskas buvo puiku, tikrai buvau patenkintas visomis sudarytomis sąlygomis, o paskui metai žemesnėje lygoje buvo tikrai sunkūs.
- Kokias sporto šakas išmėginai jaunystėje ir kas lėmė tavo pasirinkimą tapti futbolininku?
- Nuo pat pirmų dienų futbolas man patiko labiausiai, kieme su draugais žaisdavome jį iki išnaktų, taip po truputį ir užsikabinau. Kitų sporto šakų net nesu bandęs, nes nelabai tuo metu domino.
- Koks tu esi aikštėje? Kuo išsiskiri? Labiau mėgsti atakuojantį stilių?
- Šiaip mano labiau yra gynybinis stilius, dažniau tenka griauti varžovų atakas, bet, žinoma, mėgstu ir atakuoti, kurti progas komandos draugams.
- 11 metrų baudiniai tavo stiprioji ar silpnoji pusė?
- Galiu pasakyti tik tiek, kad smūgiuoju stipriai (juokiasi), o ar tai yra stiprioji ar silpnoji pusė, sunku pasakyti, nes mažai baudinių mušiau, o kiek yra tekę tai daryti, tai dauguma smūgių buvo tikslūs.
- Nuo senų laikų garsėji kaip geltonų kortelių specialistas. Aikštėje esi piktas?
- Į rungtynes išeinu susikoncentravęs žaidimui, todėl aikštėje būnu agresyvus, labai piktas, kovoju dėl kiekvieno kamuolio, tad neretai tenka peržengti taisyklių ribas.
- Esi kerštingas? Jei varžovų žaidėjas tave grubiai sustabdo stengiesi jam atsakyti tuo pačiu?
- Negaliu sakyti, kad esu kerštingas, tiesiog tuomet stengiuosi prieš varžovą sužaisti kiečiau ir viskas. Tiesą sakant, koks esu aikštėje ir už jos ribų, yra tarsi du skirtingi žmonės. Negaliu sakyti, kad gyvenime esu ramus žmogus, tačiau ir niekur neišsišokantis.
- Ar buvo kilę kokių rimtesnių konfliktų su varžovų komandos futbolininkais aikštėje?
- Lietuvos čempionate yra tekę ne kartą įsivelti į konfliktus, susistumdymus aikštėje. Dažniausiai tai įvykdavo rungtyniaujant prieš Klaipėdos „Atlantą“, „FBK Kauną“, tačiau po rungtynių viskas greitai išsispręsdavo.
- Buvai dažnai kviečiamas į nacionalinę Lietuvos rinktinę, ar „Ekranas“ gali padėti sugrįžti į ją?
- Kažkaip jau nebegalvoju apie rinktinę, anksčiau, kai buvau jaunesnis, tuomet visada norėdavosi ten patekti. Žinoma, jei sulauksiu pakvietimo, bus malonu ir su mielu noru atstovaučiau Lietuvai.
- Kokių dar turi ambicijų savo karjeroje?
- Nežinau kiek dar metų liko iki karjeros pabaigos, tad per tuos likusius metus norėtųsi sužaisti taip, kad būtų ką atsiminti ateityje, norisi žaisti savo geriausią žaidimą ir padėti komandai siekti aukščiausių tikslų.
- Ko palinkėtum visiems "Ekrano" gerbėjams?
- Norėčiau ekipos gerbėjams palinkėti sėkmingo šių metų sezono ir kviečiu lankytis futbolo rungtynėse bei palaikyti „Ekrano“ komandą! Malonu, kad Panevėžyje daugėja futbolo sirgalių, nes prieš trejus metus, kai išvažiavau, tiek jų nebuvo.
