Kaip turėtų atrodyti mūsų gyvenimas, kad tikrai galėtume pasakyti „esu laimingas“?
Dirbu mėgstamą darbą, puikiai leidžiu laisvalaikį, darau mėgstamus dalykus, mane supa nuostabūs draugai ir kolegos, ryte pabundu su šypsena, kiekvieną dieną pasitinku kaip galimybę nuveikti kažką naujo ir įdomaus, mėgstu padėti žmonėms, mėgstu mokytis, bendrauti, randu laiko visoms man svarbioms gyvenimo sritims, rūpinuosi sveikata. Laimė? Kažkam taip.
Banko sąskaitoje vartosi milijonai, laisvalaikiu perku nekilnojamąjį turtą, per dienas galiu gulėti paplūdimy prie jūros, mėgaujuosi geriausiais valgiais, prabanga, turiu automobilių kolekciją ir keletą vilų skirtinguose pasaulio kraštuose. Vieną vakarą galiu vakarieniauti prabangiausiam Paryžiaus restorane, kitą vakarą milijoną prašvilpti prie spindinčių lošimų automatų pinigų atsikratymo sostinėje Las Vegase. Laimė? Kažkam taip.
Kasdien keliuosi 6 valandą ryto ir žingsniuoju į darbą, kuriame sėdžiu iki 5. Grįžtu namo ir sėdu prie televizoriaus su alaus bokalu. Savaitgaliais leidžiu sau ilgiau pamiegoti, knygų neskaitau, nes manau, kad tai laiko švaistymas, keliauti irgi nemėgstu. Nereikia man ir milijonų, tiesiog gerai taip, kaip yra. Laimė? Kažkam taip.
Ir tokių istorijų būtų galima prirašyti bent tris su puse milijono vien Lietuvoje. Laimė – tai būsena, ir absoliučiai subjektyvi. Kiekvienas ją suprantame savaip. Todėl nei vienas mokytojas, treneris, guru ar apsišaukėlis nepadarys Jūsų laimingų, nuo knygų skaitymo, seminarų klausymo taip pat laimingesni netapsite... Jei patys nežinosite, kas padaro Jus laimingus. Kas Jums iš tikrųjų patinka? Ką iš tikrųjų mėgstate? Kokia veikla užsiimtumėte, jei galėtumėte imtis bet ko?
Laimė – tai kiekvieno žmogaus subjektyvi būsena, todėl negalime sakyti: „Dirbk valandą per dieną ir būsi laimingas“ arba „Mesk darbą ir keliauk aplink pasaulį – laimingas tapsi taip.“ Per seminarą apie „sėkmę“ pertraukos metu su viena dalyve šnekučiavomės apie tikslus.
Ji kalbėjo: „Pagrindinis mano tikslas – kad vaikai būtų laimingi. Noriu kad jie gerai mokytųsi, gautų gerą išsilavinimą, susirastų gerą darbą...“ Tačiau kieno tai laimė? Jos, ar vaikų? Kas iš tikrųjų taps laimingas, jei visa tai išsipildys. Galbūt vaikams tai taip pat laimės formulė, tačiau ar neturėtų spręsti jie patys?
Šią situaciją labai gerai iliustruoja istorija, kai prieš egzaminų sesiją, į vadybos dėstytojo kabinetą įeina studentė. Ji primena jam paskaitą apie pasitikėjimo svarbą augančiose organizacijose bei gyvenime ir netikėtai paklausia: „Dėstytojau, ar Jūs pasitikėsite mumis per šį egzaminą?
Ar tikite, kad galime išlaikyti jį nesukčiaudami, ar vėl liepsite susėsti po vieną, nušluoti stalus ir visus daiktus sumesti į krūvą kampe?“ Dėstyoją lyg lediniu vandeniu perpylė. Jam dar nespėjus atsigauti, studentė tęsė: „Kaip galite žinoti, ar esame verti pasitikėjimo, jei net nesuteikiate mums progos sukčiauti?“ Tie klausimai dėstytojui buvo pati geriausia pamoka apie pasitikėjimą.
Per egzaminą jis tepasakė: „Atsisėskite patogiai, kur tik norite, naudotis knygomis ir užrašais negalima, tačiau galite turėti juos prie savęs. Darbus privalote grąžinti per dvi valandas. Sėkmės.“ Studentai ryžosi prastesniam pažymiui, tačiau nesukčiavo. Nes pagrindinis egzaminas vyko ne ant popieriaus, pagrindinis egzaminas vyko kiekvieno studento viduje.
O ar nebūna taip ir su laime daugelio iš mūsų gyvenime? Mes taip dažnai norime, kad žmonės, už kuriuos jaučiamės atsakingi, būtų laimingi, tačiau net nesuteikiame jiems tokio šanso. Netikime, kad jie sugebės patys tokiais tapti. Bandome rodyti jiems pasaulį per savo akinius.
Stephenas Covey knygoje „7 sėkmės lydimų žmonių įpročiai“ pasakoja linksmą istoriją apie akių gydytoją. Štai gydytojo ir paciento dialogas: Gydytojau, prastai matau, manau man reikalingi akiniai. Gydytojas nusiima akinius ir paduoda pacientui. Ką gi, prašom, imkit manuosius, matysit puikiai. Pacientas užsideda, tačiau vistiek mato prastai. Bet gydytojau, aš su jais nieko nematau. Kaip tai nematote, aš jau 15 metų juos nešioju – tai puikūs akiniai. Gydytojau, tikrai nematau! Jūs manimi nepasitikite? Gi sakau – tai puikūs akiniai. Aš matau per juos kuo puikiausiai.
Komiška situacija, ar ne? Nežinau, kaip galėčiau pavadinti save – mokytoju, guru, treneriu ar apsišaukėliu, tačiau esu įsitikinęs, kad visi tie žmonės tiesiog padeda kiekvienam atrasti būtent jam tinkančius akinius, o ne bando prakišti savuosius. Bent jau mano tikslas toks, nors vertinate, be abejo, Jūs.
Abraomas Linkolnas apie laimę sakė: „Daugelis žmonių laimės patiria tiek, kiek prisiverčia būti laimingi. Laimė slypi mumyse, tai ne išorinių aplinkybių rezultatas.“Ir yra du keliai tapti laimingam.
Pirmasis ir lengvasis kelias yra nieko daugiau nenorėti, užsidėti laimingo pasaulio gyventojo kaukę ir visiems garsiai šaukti, koks gyvenimas šaunus! Bėda tik ta, kad dažnai žmonės apsimeta esą laimingi, taip bėgdami nuo atsakomybės, iššūkių, klaidų ir jaučiasi saugūs nepasitraukdami iš savo komforto zonos. Galų gale juk taip lengva yra nieko nenorėti ir nieko nedaryti. Taip lengva yra meluoti sau pačiam. Ir tai nėra nei gerai, nei blogai – tai tiesiog kiekvieno iš mūsų pasirinkimas.
Kitas kelias – atsakyti sau į jau aukščiau minėtus klausimus: „Kas iš tikrųjų padarytų mane laimingą? Ko aš iš tikrųjų norėčiau pasiekti? Ką aš iš tikrųjų mėgstu?“. Nupiešti savo nuostabų gyvenimą (beje, ne tik materialinį) ir atkakliai to siekti. Kasdien žengti bent po žingsnelį svajonių link. Džiaugtis akimirka šiandien, tačiau pagalvoti ir apie rytojų.
Abu pasirinkimai nuostabiai atskleidžiami pirmojoje „Matricos“ dalyje. Vienas iš epizodų, kai Neo praryja tabletę, leisiančią jam sužinoti tiesą, kad ir kokia ji būtų. Ir kitas, kai vienas iš veikėjų išduoda save ir kolegas, atsisakydamas tiesos ir siekdamas grįžti patogiai gyventi į Matricą, nors žino, kad tai gyvenimas mele. Dažnai mes elgiamės labai panašiai – išduodame save dėl lengvesnio ir patogesnio gyvenimo be rizikos ir nesėkmių. Tiesiog tie pasirinkimai neatrodo tokie drastiški ir akivaizdūs.
Mokslininkai teigia, kad žmogus laimingiausias tada, kai auga – kai mokosi, išbando naujus dalykus, siekia tikslų, ieško sprendimų, kuria, plečia savo komforto zoną. Galų gale juk visi gyvi organizmai auga. O kai nustoja augti – miršta. Pasirinkus antrąjį kelią galima pradėti kalbėti apie sėkmę. Apie ją tiek daug prirašyta ir prikalbėta, kad jei norėsime rasti apibrėžimą, pasirinkti tikrai yra iš ko. Mano nuomone, sėkmė – tai pasiekti tam tikrų tikslų numatytu laiku, tokių tikslų, kurie padarytų mane laimingą. Tačiau tuo pačiu metu džiaugtis pačia kelione į tikslą. Džiaugtis kiekvienu mažu žingneliu, daryti klaidas, mokytis, kurti – augti. Bet kuriuo atveju, sėkmė, kaip ir nesėkmė, yra rezultatas, kurį lemia tik Jūsų veiksmai ir priimami sprendimai. Sėkmė yra išmatuojama pasiektų tikslų, išspręstų problemų, įgyvendintų svajonių skaičiumi. Kai kurie žmonės mano – kad sėkmė tai būsena. Tai viena iš nuomonių. Tačiau būsenos negalime išmatuoti, o ko negalime išmatuoti, to negalime ugdyti. Faktas, kad sėkmės mokytojų, trenerių, guru ir apsišaukėlių atsiranda vis daugiau, kad šios srities profesionalai klesti, ir tą rodo Jų rezultatai, leidžia manyti, kad tapti sėkmingesniu galima. Juk jei norite turėti tokią šlovę, kaip Maiklas Jordanas, turite taip pat gerai žaisti krepšinį, kaip jis. Pamąstykime, kodėl sėkmės mokytojai moko labai panašių dalykų. Paskaitykite Bodo Shaferio, Briano Tracy, Og Mandino, Napoleono Hillo, Robino Sharmo ir kitų mokytojų knygų. Praktiškai visose atskleidžiami tie patys principai: svajok, kelk sau tikslus, planuok, veik, nebijok suklysti, prisiimk atsakomybę, ir dar šimtai patarimų. Taip yra todėl, kad patys sėkmingiausi pasaulio žmonės remiasi tais principais. Jie taip elgiasi ir tai padeda jiems pasiekti išskirtinių rezultatų. Tai, kad populiarioji psichologija darosi iš tikrųjų populiari, rodo, kad pateikiamos metodikos tikrai veikia. Bent jau tiems, kurie jas pritaiko. Dažnai girdžiu nuomonę, kad tokios knygos, seminarai ir apskritai domėjimasis sėkme yra laiko švaistymas. Žmonės atsivertę knygą ir paskaitę pora puslapių ramiai pasako „šlamštas, šitą jau žinau“ ir meta knygą į šalį. Tačiau kad ir kaip keista, kad ir kaip būtų gaila, nuo žinojimo niekas nesikeičia. Sėkmingieji ir nevykėliai skiriasi labai nedaug. Laimėtojai savo žinias pritaiko gyvenime, jie daro, jie patiria šimtus nesėkmingų mėginimų, mokosi ir bando iš naujo, kol pasiekia norimo rezultato. Nevykėliai tuo metu viską žino, ir nesivargina net piršto pajudinti, kad tas žinias panaudotų.
Richard Boyatzis ir Anne McKee knygoje „Darni lyderystė“ teigia: „Kai sėkmę paaiškiname savo pastangomis, o nesėkmę kitų trūkumais, blogiausia yra tai, kad išgyvendami stresą, pasaulį pradedame matyti vien juodą arba baltą ir pamažu prarandame gebėjimą suvokti save bei kitus.“ Ir tai tokia dažna situacija. Tačiau, kas nutinka, kai dėl nesėkmių pradedame kaltinti kitus. Mes netenkame galimybės mokytis, kadangi nusikratome atsakomybės. Juk kaltindamas kitą, aš lyg ir sakau, kad su manimi viskas tvarkoje, man keistis nereikia. Ir dažnai pamirštame, kad kai į ką nors rodome pirštu, trys pirštai nukreipti į mus pačius.
Mėgstu paklausti žmonių, kas yra sėkmė. Spėkit, kokio atsakymo sulaukiu – visi kaip susitarę: „Sėkmė – tai atsidurti tinkamoje vietoje tinkamu laiku.“ Ir tai labai teisingas atsakymas, tačiau kodėl taip nedaug žmonių laiko save sėmingais, jei žino, kas yra sėkmė. Todėl, kad visi skirtingai šią frazę interpretuoja. Juk tam kad atsidurtume tinkamu laiku tinkamoje vietoje, nuolat turime kažkur būti, nuo mūsų veiksmų, o ne nuo laukimo priklauso sėkmė. Nesulaukiau nei vieno atsakymo, kad „sėkmė – tai sėdėti kambary ant sofos, gerti alų ir tikėtis, kad tai bus ta vieta, kurioje tinkamu momentu mus aplankys ponas milijonas.“
Sėkmė nėra atsitiktinumas. „Pasiseka“ dažniausiai tam, kuris įdėjo daugiausiai pastangų, kuris labiausiai norėjo, labiausiai tikėjo ir daugiausiai dirbo. Kodėl Virgilijui Aleknai „sekasi“ laimėti 40 varžybų iš eilės? Todėl, kad jis įdėjo daugiau pastangų už kitus. Kodėl šimto metrų bėgime pirmąją vietą nuo antrosios skiria vos viena šimtoji sekundės, tačiau laimi vis tas pats bėgikas? Vėl „keista sėkmė“? Atsitiktinumas? Kodėl lengviausia klausimą per egzaminą ištraukia tas, kuris daugiausiai mokėsi? Dar vienas atsitiktinumas.
Brian Tracy – sėkmės konsultantas, pora kartų viešėjęs lietuvoje sako, kad „Sėkmė – tai įprasti gyvenime daryti dalykus, kurių labiausiai bijai.“ Ir tai idėja, kurią verta išmokti mintinai. Pagalvokime, kas žmones sulaiko nuo tikrai laimingo gyvenimo? Kas mus saugo nuo ambicingų tikslų siekimo. Baimės. Daugybė baimių, kurias dažnai net bijome pripažinti. Nesėkmės baimė, blogos nuomonės baimė, klaidų baimė, praradimo baimė, kritikos baimė ir daugelis daugelis kitų, beje, išmoktų baimių. Mes jas taip sėkmingai slepiame po žodžiais „aš laimingas, man nieko daugiau nereikia, džiaugiuosi savo gyvenimu visu 110%.“ Tačiau jei tik pradėtume kažką daryti, imtis konkrečių veiksmų po truputėlį, nepaisydami baimės, paprasčiausiai mažiau galvodami, žingnelis po žingsnelio, baimės sienos pradėtų griūti. Juk neatsikratysite aukščio baimės nors kartą nepakilę į aukštį. Neatsikratysite baimės skristi lėktuvu, nors kartą juo nepaskridę. Beje, praktiškai visas baimes įgyjame augdami. Kai mus nuolat moko „teisingų“ atsakymų. Už kiekvieną klaidą mažinamas pažymys, esame raginami neišsiskirti iš minios. Bet juk klaidos – ko gero, geriausias būdas mokytis pasaulyje. Pasaulyje, kuris nuolat keičiasi, ir kuo toliau, tuo keičiasi greičiau. Tai ką išmokom vakar, ryt jau gali būti niekam tikę. Pagalvokite, koks nemėgstamiausias vaikų klausimas tėvams – kai ribų nejaučiantis pyplys klausia ir klausia KODĖL? Kodėl negalima? O kodėl taip negerai? Kodėl taip neteisingai? O ir atsakymas paprastas – TODĖL. Todėl kad negalima, todėl kad neteisingai, todėl, kad taip negražu, TODĖL, KAD VISI TAIP ELGIASI, O KĄ DĖDĖS IR TETOS PAGALVOS? Todėl kad lengviausia prisitaikyti. Lengviausia neišsiskirti ir daryti viską taip kaip kiti. Ir todėl, kad vaikai priverčia susimąstyti, tada suprantame daug atsakymų ir vėl bandom nuo jų slėptis.
Daugelis mėgsta sėkmę tapatinti su pinigais. Nenoriu teigti kad tai labai klaidinga, tačiau tokia nuomonė tikrai apsunkina gyvenimą. Iš tikrųjų didele dalimi mūsų finansinę padėtį lemia mūsų nuomonė – tam tikri įsitikinimai apie pinigus. Pirmasis įsitikinimas – pinigai yra blogis ir uždirbti daug pinigų yra blogai. Pinigai tėra priemonė vieniems ar kitiems tikslams pasiekti, svajonėms įgyvendinti. Daug pinigų turėti nėra blogai, su jais galima nuveikti daug labai gerų dalykų. Sklando nuomonė, kad už pinigus nusipirksime lovą, bet nenusipirksime miego, nusipirksime vaistus, bet ne sveikatą, taip pat nenusipirksime nuoširdumo, meilės ir dar daugelio svarbiausių gyvenime dalykų. Tačiau pažiūrėkime iš kitos pusės. Jei tikrai visa tai būtų tiesa, ar sulauktų tiek kaltinimų ir priekaištų sveikatos apsaugos sistema? Jei tai būtų tiesa, ar 80% visų skyrybų Lietuvoje įtakotų finansai? Kodėl tėvai negali daugiau laiko praleisti su augančiais vaikais? Reikia dirbti, trūkta pinigų? Kodėl nelieka laiko pasirūpinti sveikata – geriau maitintis, pasportuoti, pailsėti, apskritai daugiau laiko skirti sau? Reikia dirbti, trūksta pinigų. Ir patenkame į uždarą ratą, kai puikiai žinome, ką reiktų daryti, tačiau veiksmai visiškai prieštarauja žinioms. Ir sakydami, „man daugiau pinigų nereikia“, dažniausiai pasakome „nemanau, kad sugebėčiau daugiau pinigų uždirbti.“ Be to, juk reiktų labiau stengtis, reiktų pagalvoti, paplanuoti, yra šansų, kad tektų netgi nusvilti. Ko gero, geriau sakyti, kad esu laimingas ir nieko savo gyvenime nekeisti. Yra žmonių, kuriems tikrai nereikia daugiau pinigų, tačiau drįstu spėti, kad tokių mažuma. Tačiau pasiklausius aplinkui suprantu, kad tokių (ar bent jau taip teigiančių) labai daug. Dažnai daug pinigų asocijuojasi su sukčiavimu, lipimu kitiems per galvas, turtėjimu kitų sąskaita. Tai dar vienas trukdantis įsitikinimas. Yra du būdai praturtėti – kitus skurdinant arba kitus turtinant. Žmonės pasirenka skirtingai ir šis įsitikinimas priklauso nuo to, su kokiais žmonėmis susiduriame. Uždirbti galima ir darant gerus dalykus. Vienas iš mokytojų yra pasakęs:„Jei nori pasiekti to, ko nori, turi pakankamam kiekiui žmonių padėti pasiekti to, ko nori jie.“ Dar vienas įsitikinimas – pinigai sukelia daug problemų. Iš tikrųjų pinigai sukelia tiek problemų, kiek jiems leidžiame suteikti. Dažniausiai jos kyla netikėtai praturtėjus, ypač jei pinigai nepelnyti. Jei uždirbote tą „mistinį“ milijoną sąžiningai ir savo galva, svarbiausia pasidaro ne pats milijonas, o tai kuo Jūs tapote jį uždirbdami. Juk tokiu atveju net viską praradę, galite užsidirbti dar vieną – jūs esate žmogus, sugebantis tą padaryti. Prof. Rimvydas Jasinavičius tiems, kurie nori praturtėti greitai, mėgsta sakyti, kad greičiausias būdas tapti milijonieriumi – apiplėšti banką. Tai vieta, kur daug milijonų guli. Kiek ilgai ir kiek laimingai tokiu milijonieriumi būsite, jau kitas klausimas. Jūsų vertė, bet kuriuo atveju, nepriklauso nuo jūsų turimų pinigų kiekio. Nepriklauso, kokie geri Jūs esate žmonėms, ar su Jumis malonu bendrauti, ir apskritai, kokios asmenybės esate. Nėra blogai turėti tam tikrą pinigų kiekį. Blogai yra meluoti sau, vengti atsakomybės ir kaltinti kitus dėl visų savo bėdų. Blogai yra nieko nedaryti ir burnoti ant tų, kurie turi daugiau. Jei norite sužinoti, kas kaltas dėl visų Jūsų bėdų ir gyvenimo kokybės – pažiūrėkite į veidrodį. Jei norite sužinoti, kas gali Jus iš visų tų bėdų ištraukti ir sukurti Jums tokį gyvenimą, kokio iš tikrųjų trokštate, pažiūrėkite ten pat – į veidrodį. Ir tik Jūs nusprendžiate – Jūs kontroliuosite pinigus, ar pinigai kontroliuos jus.
Fil. dr. Tomas J. Stenlis (Thomas J. Stanley) tyrė milijonierius Amerikoje. Rezultatai publikuojami jo knygoje „Milijonieriaus mąstymas“. 733 milijonieriai atsakinėjo į klausimus apie jų sėkmės faktorius. Štai trys svarbiausi iš jų: 1.Sąžiningumas su visais žmonėmis. 2.Disciplina. 3.Mokėjimas bendrauti su žmonėmis.
Juk dažnai kažko siekdami, stengiamės kažką aplenkti, būti geresni už kitus, būti geresni už konkurentus, galų gale būti geresni už geriausius. Stengiamės aplenkti kitų laimę, pamiršdami savąją. Tiesiog būkite atviresni sau, pirmiausia sąžiningai sau pasakykite, kas Jums svarbu, kas daro Jus laimingą, ir siekite to. Ir kai tik pradėsite, darysite klaidas, sutiksite kalną kliūčių, daugelį kartų nusivilsite ir daug kartų nukrisite. Tačiau pralaimite ne tada, kai nukrentate, pralaimite tada, kai neatsikeliate. Nesistenkite būti geresni už kitus, stenkitės būti geresni už save... kasdien nors po truputį. Juk ir tūkstančio mylių kelionė prasideda nuo pirmo žingsnio. Niekas negali Jums garantuoti, kad Jums pavyks jei kažko imsitės, tačiau galite būti tikri, kad jei nesiimsite – tikrai nepavyks.
Jūs ir tik Jūs renkatės savo gyvenimą. Štai, ką apie tokį pasirinkimą sako Teodoras Ruzveltas: „Daug smagiau ryžtis dideliems darbams, švęsti dideles pergales, net jei tame galima patirti nesėkmių, nei rikiuotis į pilką gretą su pilkais žmogeliais, kurie nepatiria nei didelio džiaugsmo, nei didelio sielvarto, nes gyvena pilkojoje zonoje, kurioje nėra nei pergalių nei pralaimėjimo.“
Galbūt laivas, saugiai pririštas uoste, nenuskęs, tačiau laivai statomi ne tam.
Tomas Jocius
