„Pripažinsiu, jog ruošdama sūnų pirmai klasei, jaudulį ir stresą išgyvenau tikrai ne mažesnį nei mano būsimas pirmokas.
Pastangų ir išteklių reikalauja ne tik apsirūpinimas mokyklinėmis priemonėmis: apranga, kuprine, pieštukais ir visais kitais svarbiais „dalykėliais“.
Daugiausia nerimo kelia nežinomybė dėl to, kaip seksis mano sūnui bendrauti su mokytoja ir bendraklasiais, ar mokės įveikti sunkumus ir nesėkmes, ar mokykla jam bus džiugus ir šviesus gyvenimo tarpsnis“ – prisiminė dabar jau antrokėlio mama Giedrė.
Atsako specialistė: Apie rūpesčius, su kuriais susiduria būsimi pirmokai ir jų tėveliai ruošiantis mokyklai, kalbamės su Medicinos diagnostikos ir gydymo centro vaikų ir paauglių psichiatre med. dr. Sigita Lesinskiene:
Ką turi mokėti būsimasis pirmokas. Kiek svarbūs iki mokyklos įgyti vaiko gebėjimai skaityti, rašyti, skaičiuoti, dėl kurių dažnai išgyvena tėveliai?
Prieš eidamas į mokyklą vaikas jau turėtų mokėti susidėti daiktus, pasiruošti atlikti kokią nors užduotį, pabaigus - sutvarkyti darbo vietą. Taip pat apsirengti, nusirengti, pasikabinti ar susidėlioti rūbus. Prisiminti, ką reikia pasiimti kur nors einant, grįžus – sudėlioti į vietas. Numatyti, kada ką pradės, kada ir kaip pabaigs, išmokti planuoti numatomas veiklas ir laiką. Tai turbūt patys svarbiausi dalykai ruošiantis mokyklai, taip pat svarbu sugebėti atsiskirti nuo tėvų ir likti bendrai veiklai su vaikais kitoje vietoje, mokėti būti draugų būryje, išsakyti savo bei išgirsti kito nuomonę, bendradarbiauti žaidžiant, dalintis, o prireikus – paprašyti pagalbos.
Kartais tėvai galvoja, kad kuo daugiau vaikas turės žinių, tuo jam bus lengviau mokykloje, o paaiškėja, kad sunkiausia - atsiskirti, bendrauti, draugauti, tuomet vaikas būna labai įsitempęs, neramus, verksmingas, jam sunku susikaupti ir mokytis, arba labai baisu kalbėti prieš klasę, išsakyti savo nuomonę. Skaityti ir rašyti – išmoks, juk to ir eina į mokyklą. Mano manymu, ne tai pradžioje yra svarbiausia. Todėl ir klausiant vaiko, kaip jam sekėsi mokykloje, tėveliams reiktų nepamiršti paklausti ne tik apie tai, ką veikė ir ko išmoko, o ir apie tai, kaip sekėsi draugauti, ar nutiko labai džiaugsmingų, ar labai baisių, neramių dalykų ir pan.
Į ką siūlytumėte atkreipti dėmesį pirmokėlių tėvams? Kokius „namų darbus“ jie turėtų atlikti ruošdami vaikus mokyklai?
Tėvams reikėtų pasikalbėti su mokyklos specialistais ir būsima mokytoja apie tai, kaip šioje klasėje ir mokykloje pradinukai bus mokomi, į ką kreipiama daugiausia dėmesio ir pan., nes žinių pateikimo metodai, aplinkos atmosferos ypatumai gali būti nevienodi įvairiose mokyklose.
Kartais kyla įvairių nesusipratimų dėl skirtingų lūkesčių, o jų susikerta net keturi: vaiko lūkesčiai mokytojai, tėvų lūkesčiai mokytojai, mokytojos lūkesčiai vaikui ir mokytojos lūkesčiai tėvams. Labai svarbu apie tai pagalvoti, išsikalbėti, pamėginti vieniems kitus suprasti. Kai lauki, tikiesi vienų dalykų, o vyksta kiti, gali kilti įvairių jausmų arba labai įvairių reakcijų. Todėl kartais reikia išmokti tuos lūkesčius koreguoti arba būti lankstesniems, supratingesniems ir nebijoti aiškintis, kalbėtis.
Patarimai tėvams:
• 7-11 metų amžiuje formuojasi vaiko savivertė, vidinis jausmas, t.t.: „aš galiu“, „aš sugebu“, „aš susitvarkysiu“ arba „aš ne toks (-ia), kaip kiti“, „man taip neišeis, nepavyks“, „aš galiu, sugebu mažiau nei kiti“. Todėl pradėjus mokytis labai svarbu anksti pažinti ir įvardyti kylančius mokymosi sunkumus, pavyzdžiui, lėtesnį darbo tempą, dėmesio sukaupimo ir (ar) išlaikymo problemas, su skaitymu ir rašymu susijusius garsų suvokimo, kodavimo, atkodavimo ar skaičiavimo sunkumus. Geriau tegu vaikas atlieka lengvesnes užduotis, lėtesniu tempu, po truputį įgydamas reikalingus mokymuisi gebėjimus ir įgūdžius, bet pajunta, kad jam gali pavykti, kad tai, ką jis daro yra įdomu, negu jaučiasi menkavertis, nes tuomet ilgainiui vaikas susikurs įvairiausių gynybos nuo per sunkių, neįdomių užduočių ir blogos savijautos taktikų.
• Jei praėjus keliems mėnesiams nuo mokslo metų pradžios vaikas nebenori mokytis, išsisukinėja nuo užduočių atlikimo, reikia kreiptis į specialistus ir ieškoti priežasčių, kodėl taip nutiko, nes pats vaikas dažnai jų neišsako. Aplinkiniams kartais gali atrodyti, kad jis neklusnus, pritingintis, nesuprantant, kad po tokiu elgesiu gali slėptis įvairiausi su mokymosi veikla ir adaptacija kolektyve susiję sunkumai.
