Jei jūs grįžusi namo sėdatės priešais televizorių ir mezgate, kol neužsinorite miego - tai jau gyvenimo stilius. Kitoks gyvenimo stilius, jei jūs, užuot žiūrėjusi televizijos serialą ir žinias - traukiate į baseiną ar į pasimatymą su drauge arbatos namuose. Arba jei išsitraukiate dažus, drobę ir imate piešti. Arba jei einate pasivaikščioti į parką.
Rimantė L.: “Savo gyvenimo stilių kūriau penkerius metus. Teko tiesiog save perlaužti. Jei man paskaita po pietų - mėgdavau miegoti iki dešimtos. Iki dviejų nakties žiūrėdavau televizorių. Nemėgdavau vaikščioti į svečius, pas save kviesdavausi ne daugiau kaip du žmones. Dažnai mane užvaldydavo depresija. Po to, kai pagyvenau Vokietijoje, daug kas pasikeitė. Pradėjau nuo židinio ir palydovinės antenos. Nusipirkau kompiuterį ir įsivedžiau internetą. Visa tai man kainavo porą tūkstančių dolerių. Seniau tie pinigai gulėjo banke ir atnešdavo man juokingus procentus. Dabar man atsivėrė ištisas pasaulis.
Ėmiau kviestis pas save įvairius, originalius žmones, nedažnai, bet reguliariai. Pajutau, kad toks bendravimas atjaunina mane, atnaujina mano mintis. Po tokių “vakarų prie židinio” liaunuosi galvojusi vien apie save, kompleksuoti.
Nors netapau turtingesnė, daugelis ėmė geruoju pavydėti mano gyvenimo. Suspėju ir į biblioteką, ir į teatrą, ir į baseiną, ir į aerobiką. Viską tiksliai susiplanuoju mėnesį į priekį: to išmokau iš vokiečių. Nejaučiu, kad gyvenu kažkokioje “mažoje neturtingoje šalyje”! Tuo pačiu metu kai kurie mano pažįstami, kurie nemažiau turtingi už mane, leidžia vakarus žiūrėdami “Panoramą”, aptarinėdami blogas naujienas valandų valandas su tokiais pat, kaip ir jie, ir skaitydami “Lietuvos rytą” nuo pirmo iki paskutinio sakinio. Jie patys pasirinko tokį gyvenimą!”
Gyvenimo stilius - tas, iš ko susideda jūsų diena, jūsų savaitė. Kas kartojasi reguliariai. Tas, kam teikiate pirmenybę.
Gyvenimo stiliui priklauso ir jūsų aplinka, jūsų drabužiai, tai, kaip prižiūrite savo kūną, apskritai jūsų įpročiai.
Kad jaustumėtės laisva, laiminga, būtina, kad jūsų gyvenimas turėtų gražią formą, kad jos sudėtinės dalys būtų pasvertos, harmoningos. Kad jis būtų turiningas, užpildytas, kad jame nebūtų tuštumų!
Deja, Lietuvoje kiekvienas žmogus yra priverstas savarankiškai išsiugdyti savo gyvenimo stilių, jį kurti dažnai vos ne nuo nulio. Iš pradžių reikia pačiam susidaryti apie jį nuomonę, antraip nežinia, kas iš to išeis… Sakykim, Prancūzijoje tam tikras gyvenimo stilius perimamas automatiškai, nuo vaikystės ir ankstyvos jaunystės: nereikia jokių pastangų! Per šimtmečius ten susiformavo įvairūs gyvenimo būdai priklausomai nuo skonio. Vadinasi, nereikia nieko išradinėti. O Lietuvoje dar prieš dešimtmetį viešpatavo kone vienintelis gyvenimo būdas…
Pavyzdžiui, daugeliui šiandien psichologine problema yra rūpinimasis savo sveikata, fizinės formos palaikymas, bendravimas su kultūros pasauliu, “išėjimas į žmones”, važinėjimas į užsienio turistines keliones ir pan. (ir dažnai tai anaiptol ne pinigų problema). Žmonės nepripratę to daryti. Visko tenka… mokytis.
Todėl prancūzai taip mėgsta užstalę ir rafinuotą maistą, vyną (ir seksą!), kad tie dalykai niekaip nepriklauso nuo “sprendimų viršuje”. Ir todėl pas juos toks kūno kultas. Prancūzija - kur kas turtingesnė už Lietuvą, bet gyvendamas ten pastebi, kad dažniausiai viską lemia ne finansinės galimybės, o kultūra. Prioritetai, kuriuos ji diktuoja žmogui.
Lietuvoje, kur vienam gyventojui tenka didžiulis skaičius savižudžių, kultūrinių atsvarų nacionalinei “mirties madai” problema yra labai opi. Jei neišmoksi kiekvieną dieną džiaugtis pačiais menkiausiais dalykais (maistu, seksu, paukšteliu, saulės spinduliu, susitikimu su įdomiu žmogumi, knyga) - gyvenimas niekuomet nesiliaus buvęs tamsus ir problemiškas.
